Ūkis / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Druskiai: cechas ar gildija, amatininkai ar pirkliai?

     
  Senosios LDK visuomenė buvo sudėtingas ir įvairus socialinis darinys. Jos įvairovė atsiskleidžia, kai įsigiliname į atskirų visuomenės sluoksnių (bajorijos, dvasininkijos, valstietijos, miestietijos) sudėtį ir dinamiką. Specifinių socialinių prieštaravimų buvo kiekviename sluoksnyje. Ne išimtis ir įvairi miestų visuomenė. Vienokia ji buvo privačiuose ar valdovo miestuose, kitokia – pusiau agrariniuose ir didžiuosiuose miestuose. Sąvokų „miestas“, „miesto visuomenė“ ar „miestietija“ santykis yra komplikuotas. LDK miestams būdingas jurisdikų reiškinys, t. y. miestai buvo padalinti į specifinio teisinio statuso socialines grupes, iš kurių tik dalis vadinosi „miestietija“ – miestiečiais ne tik pagal gyvenamąją vietą, bet ir pagal veiklą bei teisinį statusą, priklausomybę magdeburginės teisės jurisdikcijai. Jos viduje prieštaravimų irgi pakako. Įdomus reiškinys buvo nevienareikšmio statuso socialinės profesinės miestietijos grupės, kurių statusas nebuvo aiškus amžininkams, problemų kelia ir tyrėjams. Kas buvo XVII a. Vilniuje elgetų brolija – bažnytinė brolija ar cechas? O XVII a. Vilniaus ir Kauno upeivių organizacijos – brolijos ar cechai?  
     
Teisinė ir socialinė painiava
Apie 1623 m. įkurta Vilniaus druskių brolija (lot. confraternitas salsamentariorum Vilnensis, lenk. bractwo kupców solennej zabawy) yra dar vienas problemiško socialinio profesinio statuso pavyzdys. Kas jie – cechas ar gildija, amatininkai ar pirkliai? Lenkijoje prekiautojų druska (lenk. prasoł, solarz) brolijos buvo laikomos cechais. Vilniaus druskių atvejis ypatingas, nes jų statusas nebuvo aiškus ir amžininkams, ne tik šiuolaikiniams tyrėjams – jie paprastai druskių broliją laiko cechu, o druskius – pirkliais. Jie ir buvo pirkliai, bet Vilniaus pirklių bendrijai nepriklausė. Kaip pirkliai jie mokėjo muitus, rinkliavas ir pirklių donatyvą. Dar XVI a. pab. uždrausta juos vadinti „perpirkliais“, t. y. nelegaliais pirkliais. Tokį priekaištą mokesčių rinkėjai jiems reikšdavo dėl mažmeninės prekybos. 1644 metais LDK asesorių teismas svarstė Vilniaus pirklių ir druskos pirklių, kurie nenorėjo mokėti mokesčio už žuvį, druską, silkę ir kitas prekes, apeliaciją. Ieškovai teigė, jog mokestį turi mokėti tik amatininkai, jie ir taip sumoka muitus, donatyvą ir miesto mokesčius. Druskiai taip pat nenorėjo mokėti gėralų ir šilinginio mokesčių valstybės iždui. Kiek šis mokestis buvo svarbus, rodo toks faktas: kai 1728–1733 m. Vilniaus vaivadijos mokesčių rinkikai reikalavo jį sumokėti ir visaip trukdė druskių veiklai, vieni jų išvyko iš Vilniaus, o kiti nuskurdo.
Neišskiriama pora – druska ir silkė
Druskiai prekiavo ne tik strategine preke – druska, vadinta „baltuoju auksu“, bet ir silkėmis, įvairiomis sūdytomis ir rūkytomis žuvimis, vašku bei sviestu. Vašką druskiai supirkdavo, lydydavo ir parduodavo. XVII amžiaus pr. „Vilniaus vaškas“ garsėjo kokybe. 1664 metų dokumente nurodyta,
         
  Druskiai prekiavo ne tik strategine preke – druska, vadinta „baltuoju auksu“, bet ir silkėmis, įvairiomis sūdytomis ir rūkytomis žuvimis, vašku bei sviestu.  
         
jog jie taip pat turėjo teisę prekiauti apyniais, kanapių pluoštu, linais. Anot 1744 m. duomenų, jie prekiavo ir aliejumi. Druskių brolija dar veikė XIX a. pradžioje. Štai 1828 m. vasario 12 d. jie miesto valdžiai pateikė šešias privilegijas, suteiktas jiems 1536–1744 metais. XVIII amžiaus vid. jiems priklausė Apaštalų Simono ir Judos altorius Visų Šventųjų bažnyčioje.
Druska ir silkė buvo atvežtinės prekės. Druska su pietietiškomis ir kolonijinėmis prekėmis sudarė Olandijos prekybos XVI a. pab. – XVIII a. pr. pagrindą. Jos laivai dėl Ispanijos
         
  Vilniuje 1786–1788 m. buvo prekiaujama „pilka druska“ (daugiausia prancūziška), kainavusia 32–36 auksinus už statinę, ir „hiszpanka“ (ispaniška), kainavusia 36–40 auksinų už statinę.  
         
blokados į Baltijos kraštus gabeno daugiau prancūziškos, o ne ispaniškos (portugališkos) druskos. Tai buvo svarbu. Druska iš Prancūzijos žuviai ir mėsai sūdyti tiko mažiau, nei vadinama ispaniška (iš tiesų – portugališka iš Biskajos įlankos pakrantės druskos kasyklų). Rusijos valdžia  XVIII a. vid. nutarė, jog olandiška silkė yra kokybiška dėl jos sūdymui naudotos geros ispaniškos (portugališkos) druskos, ir uždraudė sūdymui naudoti kitą druską. Vilniuje 1786–1788 m. buvo prekiaujama „pilka druska“ (daugiausia prancūziška), kainavusia 32–36 auksinus už statinę, ir „hiszpanka“ (ispaniška), kainavusia 36–40 auksinų už statinę. Minima ir konkreti jos rūšis – Kadiso (Cadix) įlankos druska (34–38 auksinai už statinę).
Druskos kelias iki vilniečio stalo
Druskių ir kitų pirklių santykiai buvo specifiniai. Pagal 1744 m. nustatytą tvarką druskiai turėjo išimtinę mažmeninės prekybos minėtais produktais teisę (lot. partitam), o pirkliai – urminės (lot. generalem venditionem). Druskiai negalėjo pirkti šių produktų, pvz., Karaliaučiuje iš tiekėjų.
 
Įdomybė
 
XVII–XVIII a. Vilniuje verstis mažmenine druskos – „baltojo aukso“ – prekyba galėjo tik ypatinga pirklių grupė – druskiai, taip pat prekiavę silkėmis, įvairiomis sūdytomis ir rūkytomis žuvimis, vašku bei sviestu. Druskiai prekiauti galėjo tik nuo seno miesto valdžios jiems paskirtose parduotuvėse ir prekystaliuose Rotušės aikštėje.
 
Jie prekes dideliais kiekiais (matai – laštas, puslaštis, statinė, akmuo, faska, kufa, miara) turėjo pirkti tik iš Vilniaus pirklių. Šie jas galėjo parduoti tik druskiams, patys pardavinėti jų nedideliais kiekiais ar vienetais negalėjo. Atgabenę prekes į Vilnių, jie, pvz., druską galėjo parduoti ne mažesniais kiekiais kaip laštas (apie 2 000–2 200 kg, 3 300 litrų), puslaštis ir statinė; silkes – tokiais  kiekiais, kuriais jos buvo gabenamos iš Karaliaučiaus ar Rygos, bet ne vienetais. Analogiškai – aliejaus, sviesto, žuvų ar apynių atvejais. Pirkliai (ne druskiai), kurie norėjo prekiauti šiomis prekėmis mažmena, turėjo pirmiau sumokėti mokestį druskių brolijai ir miestui. Archeologai teigia, jog Rotušės aikštėje (už prekybinių eilių, šiauriausioje prekyvietės dalyje) XV a. pab. buvo pastatytas druskos pirklių namas (jie buvo itin turtingi). Deja, istoriniuose šaltiniuose duomenų apie tokį pastatą nėra. Atplukdyta laivais druska dažniausiai buvo sandėliuojama Lukiškėse. XVII–XVIII a. druskiai prekiauti galėjo tik nuo seno miesto valdžios jiems paskirtose parduotuvėse ir prekystaliuose Rotušės aikštėje. Prieš XVII a. vid. maskvėnų okupaciją jų buvo 113, už jas mokėtas metinis 2 kapų grašių mokestis. 1743 metais druskiai turėjo mokėti mokestį „nuo šešių parduotuvių“.
Nei pirklys, nei amatininkas
Druska prekiavo patys pirkliai arba jų tarnai (lenk. czeladnik). Sumaištį keldavo brolijai nepriklausę asmenys, prekiavę šiais produktais ne parduotuvėse Rotušės aikštėje, bet prie vartų, priemiesčiuose. Bylinėtasi su žydais, kuriems 1646, 1671 ir kitais metais ne kartą uždrausta prekiauti druska, silkėmis, kanapių pluoštu, lino pluoštu, vašku. Įtvirtindami išimtinę mažmeninę prekybos druska teisę, druskiai naudojo prievartines (konfiskaciją, grobimą)
         
  Druskiai siekė naudotis tiek amatininkų, tiek pirklių privilegijomis.   
         
ir teisines priemones. Kiti pirkliai ir net valdžios elito nariai neretai į šią teisę kėsinosi. Štai 1673 m. burmistras Jonas Ogurcevičius buvo apskųstas, kad prekiauja druskiams priklausančiomis prekėmis, parduoda jas savo name, o ne druskos parduotuvėje. 1685 metais magistratas sprendė bylą tarp druskių ir pirklių bendrijos. 1716 metų tarybos teisme svarstyta, ar kiti pirkliai gali verstis mažmenine silkių prekyba. Pirkliai teigė, jog jie nuo 1511 m. turi teisę prekiauti druska ir silkėmis. Apie druskių vykdytus prekybos pažeidimus liudija 1737 m. pirklių bendrijos skundas, jog druskiai perka druską ir kitas prekes iš prašalaičių, patys per tarpininkus gabena į Karaliaučių kanapių ir linų sėmenis, o grūdus, kanapes, vašką ir linus supirkinėja. Pareiškus druskiams pretenzijas, jie ginasi, jog „nėra pirkliai“. 1665 metų skunde druskiai akcentavo, jog yra „patys sau ponai pirkliai, kaip ir pirklių gildijoje“... Taigi druskiai siekė naudotis tiek amatininkų, tiek pirklių privilegijomis. 1740, 1743 metais jie įrodinėjo, kad pirkliai ir kiti asmenys (siuvėjai) prekiauja druska ir silkėmis, o tai šiems nepridera. 1753 metais dėl to buvo apskųstas tarėjas Piotras Kosobuckis, burmistro sūnus Tomas Osipovičius ir pirklys Jurgis Jankevičius.
     
  Druskiai buvo vilniečiai ar iš LDK kilę asmenys, daugiausia – katalikai ir stačiatikiai (unitai). Štai turtingas XVII a. vid. druskius Petras Gaidamavičius buvo kilęs iš Ukmergės. Druskiai nepriklausė turtingiausiems miestiečiams. Tik pasiturintys turėdavo namą, kartais ir sklypą, palikdavo įvairias sumas grynų pinigų, palaikydavo verslo ryšius su Karaliaučiaus, Vroclacvo ir kitų miestų pirkliais. Todėl nėra duomenų apie druskių dalyvavimą miesto valdžioje. Bet, pvz., turtingo druskiaus Gavrilos Omeljanovičiaus († apie 1648) duktė Nastazija XVII a. vid. ištekėjo už valdančiojo elito šeimos atstovo, būsimojo burmistro Jono Kazimiero Berkinovičiaus. 1656 metais miręs druskius Stanislovas Magdanovičius paliko turto už beveik 4 000 auksinų. Druskius Jurgis Terelevičius vedė pirklio Adomo Bogdanovičiaus dukterį Anastaziją ir gavo per 2 000 auks. kraičio.  
     
Aivas Ragauskas
A. Ragauskas, Vilniaus miesto valdantysis elitas XVII a. antrojoje pusėje (1662–1672 m.), Vilnius, 2002, p. 222–223.