Ūkis / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Du Lietuvos žemės ūkio tipai: iki ir po valakų reformos

1557 m. Lietuvos didysis kunigaikštis
 
Įdomybė
 
Senajam Lietuvos kaimui būdingi vienkiemiai, lydiminė žemdirbystė ir neskubus gyvenimo būdas. Tik po 1557 m. priimtų valakų nuostatų Lietuvos kraštovaizdyje atsirado iki tol retai sutinkami nuo krūmynų ir medžių išvalyti dideli atviri laukai ir gatviniai kaimai. Kultūriniame peizaže išryškėjo valstiečių bendruomeniškumas, susiformavo kaimo savivalda, išaugo dvaro reikšmė valstiečių gyvenimui.
 
Žygimantas Augustas išleido vadinamus valakų nuostatus, pagal kuriuos buvo pradėta visoje tuometinėje Europoje precedentų neturinti žemės ūkio reforma. Visa valdovo dvarų ir valsčių dirbamoji žemė buvo išmatuota valakais (priklausomai nuo žemės kokybės – po 21,3–23,5 ha). Kiekvienas valakas buvo siūlomas vienam valstiečių namų ūkiui. Iki XVI a. 7-o dešimtmečio pabaigos valakais buvo išmatuotos ir didžia dalimi išdalintos visos didžiojo kunigaikščio valdos vakarinėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalyje: Lietuvoje, Žemaitijoje, dabartinėje Vakarų Baltarusijoje, Palenkėje (iš viso apie 1,7 mln. ha). Didžiojoje dalyje baltarusių žemių reforma neskubriai vyko dar ir XVII amžiuje. Norėdami suprasti šios reformos reikšmę, turime įvertinti ikivalakinio Lietuvos kaimo padėtį.
„Salos“ girioje – senasis valstiečio pasaulis
Viduramžiais Lietuvos valstiečiai buvo alodų savininkai: ūkininkavo iš protėvių paveldėtose žemėse protėvių išbandytais būdais. Asmeninė laisvė ir gamtinių išteklių gausa žemdirbių nevertė prisirišti prie daug darbo reikalavusio ir gerus rezultatus negarantavusio javų auginimo. Tais laikais miškas maitino žmones it laukas. Dirbamieji laukai kildavo iš miško.
     
   Štai kaip senuosius lietuvių žemdirbystės papročius XVI a. vid. aprašė Aleksandras Gvaninis: „Pirmiausia dirvą rengia taip: apie šv. apaštalų Petro ir Povilo šventę, vasarą, iki Mergelės Marijos dangun žengimo, miškus ir krūmus iškerta, o tuos kirtimus paprastai vadina lydimu. Jeigu miškas tankus, šiaudų prikraiko ir taip palieka žiemai. Pavasariui atėjus, tuoj po Velykų, kada saulė kelias dienas pašildo, tą apkreiktą kirtimo plotą, šiaudus pakilnoję, padega ir pelenais paverčia, nes kur žemė neišdegtų, ten niekas neužderėtų. (...) Tokioje dirvoje visus šešerius, o kartais ir aštuonerius metus sėja be jokio mėšlo. Jeigu tame miške, kuriame sumanyta sėti, yra labai aukštų ir storų medžių, pavyzdžiui, pušų, uosių, beržų ir panašiai, tai jie neiškertami, tik aplinkui nukapojamos šakos ir jaunos atžalos, kad neužstotų saulės.“  
     
Žemdirbiai nekūrė didelių dirbamųjų laukų. Jų žemėnaudą sudarė sodybvietė ir gausybė salomis išmėtytų smulkių arimų ir pievų. Beje, šios salos priklausė skirtingiems šeimininkams. Žemdirbiai, matyt, nuolat vykdė nedidelių dirbamos žemės laukelių rotaciją: vienus užleisdami, kitus naujai įdirbdavo, o po kelerių metų vėl grįždavo į apleistuosius. Net žemdirbių sodybos būdavo perkeliamos iš vietos į vietą. Esama daug užuominų šaltiniuose apie apidėmes (apleistas sodybvietes). Dėl tokio ūkių judrumo Lietuvoje žemdirbiai gyveno vienkiemiuose, o kaimai kūrėsi tik apie bajorų kiemus.
Paprotinė tvarka ir administracinis chaosas
XIII–XV a. Lietuvos kunigaikščiai daugumai žemdirbių primetė reguliarias duokles ir prievoles, juos paversdami savo valstiečiais. XV amžiuje valdovams dalijant valstiečius bajorams ir Bažnyčiai, Lietuvos kaimas virto nuosavybės teisių chaosu. Valstybė (valdovas), Bažnyčia ir bajorai valdė ne tiek žemę, kiek valstiečių mokamas duokles ir prievoles. Prievolinis vienetas čia buvo natūraliai susiklosčiusi tarnyba.
         
  Su savo ponais, kuriems tik kartais atiduodavo dalį savo derliaus, valstiečiai neturėjo glaudesnio ryšio.  
         
Kai kur ją sudarė tik individuali šeima, kai kur tai buvo didžioji šeima (kelios išsišakojusios giminaičių kartos), o kiti prie šeimos prišlieti ne giminės žmonės – sėbrai. Dažnai skirtingiems ponams priklausiusios valstiečių tarnybos tuo pat metu sudarė vieną seną alodų savininkų bendruomenę su bendra žemėnauda. Su savo ponais, kuriems tik kartais atiduodavo dalį savo derliaus, valstiečiai neturėjo glaudesnio ryšio. Jie ir toliau ūkininkavo individualiai, naudojo tradicinius būdus ir inventorių. Valstiečiams tokia tvarka buvo natūrali, bet jų ponams – ne, nes neleido aiškiau apriboti jiems priklausančių valstiečių žemės nuo kitiems ponams priklausiusių valstiečių žemių. Dažnai kildavo ponų turtiniai ginčai, į kuriuos būdavo įveliami ir valstiečiai. Tai pastebėjo 1517 m. per Lietuvą keliavęs Zigmantas Herberšteinas „Kiekvienas, kas turi būrį tarnų, gali įeiti į bet kurio valstiečio namus, be baimės daryti ką nori, grobti, gadinti daiktus, reikalingus kasdieniniame gyvenime, net smarkiai sumušti valstietį.“ Vienkiemio valstiečiai buvo per silpni pasipriešinti tokiai prievartai, o jų ponas gyveno per toli, kad padėtų apsiginti.
     
  Senasis lietuviškas kaimas turėjo rimtą kultūrinę problemą. Vienkiemių valstiečius buvo sunku suvaldyti: jie ne tik slėpė dalį derliaus, nerodė viso turto, bet ir menkai pasidavė išorės primetamam autoritetui. Štai kodėl taip sunkiai į Lietuvos kaimą skverbėsi krikščionybė. XVI amžiaus II p. valakus Žemaitijoje matavusį Jokūbą Laškovskį sukrėtė pagoniškų vertybių griuvėsiuose smilkstantys kaimo prietarai.  
     
Agrotechnikos, mokesčių ir prievolių administravimo, teisėtvarkos ir kultūros, o turbūt ir kitais požiūriais ikivalakinio Lietuvos kaimo padėtis valdantiesiems buvo nepatogi. Bažnyčia ir diduomenė, turėjusi stambesnes valdas, šią padėtį keitė, dar XV a. pab. kūrė palivarkus, pavieniais atvejais matavo valstiečių ūkių žemę ir pagal jos dydį reikalavo duoklių ir prievolių,
         
  Agrotechnikos, mokesčių ir prievolių administravimo, teisėtvarkos ir kultūros, o turbūt ir kitais požiūriais ikivalakinio Lietuvos kaimo padėtis valdantiesiems buvo nepatogi.  
         
kėlė valstiečius į kaimus. Nuo XVI a. pr. tuo pačiu keliu ėjo ir valstybė. Bet visos vykdytos priemonės nebandė pertvarkyti senai ir natūraliai susiklosčiusios žemėnaudos. Tik nuo 1547 m. pamažu pradėti matuoti valakai valdovo žemėse. Iš tokių žemių gaunamos pajamos įrodė šios ūkio pertvarkymo priemonės efektyvumą. Todėl 1557 m. buvo paskelbtos valakų nuostatos, turėjusios būti įgyvendintos visuose valdovo dvaruose.
Ūkinė nauda ir kultūrinės traumos
Matuojant žemę valakais buvo atribojamos Lietuvos valdovo ir valstybės žemės nuo Bažnyčios ir bajorijos valdų. Valdovo ir valstybės žemė tesudarė 1/3 viso LDK dirbamos žemės fondo. Tiesiogiai reforma neturėjo paliesti privačių žemvaldžių, tačiau palietė. Skaudžiausiai ji smogė smulkiai bajorijai.
         
  Tiesiogiai reforma neturėjo paliesti privačių žemvaldžių, tačiau palietė.  
         
Ir valdovo, ir bajorų valstiečių žemės sklypai buvo išsidėstę pramaišiui, todėl, norint padidinti žemės efektyvumą, valdovas vienašališkai paskelbė apie jo valdinių žemių sujungimą į didelius atvirus laukus. Fiziškai tai buvo įmanoma padaryti tik nusavinant tuose laukuose buvusią bajorų ar jų valstiečių žemėvaldą.
     
   Pagal valakų matavimo nuostatus už nusavintą žemę buvo atlyginama žeme kitoje vietoje. Tačiau dažniausiai grąžinama žemė buvo prastesnės kokybės arba atokesnėse vietose. Matininkai dažnai be skrupulų matuodavo valakais visas didesnes laukų žemes. Jei tokiame lauke būdavo ir smulkaus bajoro ūkis, bajorui tekdavo įrodyti, jog žemė jam priklauso teisėtai. Jei bajorai neturėjo nuosavybės dokumentų, jie buvo paliekami su žeme, bet traktuojami jau kaip valakiniai valstiečiai.  
     
Po žemės išmatavimo sekė valstiečių perkėlimas iš vienkiemių į valakinius kaimus. Šie du veiksmai keitė Lietuvos kaimo kraštovaizdį. Išryškėjo iki tol retai sutinkami nuo krūmynų ir medžių išvalyti dideli atviri laukai. Viename lauko pakraštyje, dažniau viduryje, buvo įkuriamas gatvinis kaimas. Kaimas kūrėsi palei kelią: vienoje jo pusėje buvo statomi valstiečių namai, kitoje – ūkiniai pastatai. Už valstiečių sodybų sklypų ir daržų driekėsi trys vienodo dydžio laukai. Laukų suskirstymą lėmė trijų fazių sėjomaina: vasarojus, žiemojus ir pūdymas. Ši sistema numatė trimetį ciklą, kiekviename lauke vienais metais buvo sėjami žieminiai javai, kitais – vasariniai, o trečiais laukas ilsėdavosi neapsėtas. Tai – vadinamas trilaukis, kuris, atrodo, buvo plėtojamas ir ikivalakinio kaimo nedideliuose laukeliuose. Kiekvieną lauką sudarė išilgai lauko ėję siauri rėžiai, kurių vienas ar keli skirtingose lauko vietose priklausė paskiriems valstiečių ūkiams.
     
  Valstiečių perkėlimas į valakinius kaimus – lūžis Lietuvos žemės ūkyje: valstiečiai tapo artojais, atplėštais nuo miško, sumažėjo lydiminės žemdirbystės plotai, valstiečių prievolės buvo suvienodintos, o jų dydžiai tapo priklausomi nuo dirbamos žemės ploto, išaugo valstiečių bendruomeniškumas, atsirado kaimo savivalda. Sykiu išaugo dvaro reikšmė valstiečių gyvenimui. Daugumoje vietų buvo įkurti palivarkai (dvaro ūkiniai padaliniai), kuriuose valakus gavę valstiečiai turėjo atlikti darbo prievoles. Valakų nuostatuose buvo rekomenduojama iš kiekvieno valstiečių valako reikalauti 2 darbo (lažo) dienų per savaitę. Bet dvaro valdytojai to nepaisė ir XVI a. pab. daug kur reikalavo 6 lažo dienų per savaitę, palikdami tik sekmadienį, kuris buvo skirtas ne valstiečiui, o Dievui.  
     
Pamatę valakų reformos naudą, XVI a. II p. daug kur valakais savo žemes išmatavo ir didikai. Vidutiniai bajorai jų pavyzdžiu pasekti dažniausiai negalėdavo, nes nesugebėdavo susitarti su kaimynais dėl mainų paribio žemėmis. Bet ir bajorai kurdavo palivarkus, dažniausiai tada, kai valdovas ar didikas jiems dovanodavo ar parduodavo jau valakais išmatuotas žemes. Valstybinės žemės reforma pakeitė ir privačius dvarus.

Eugenijus Saviščevas
J. Ochmanskis, Senoji Lietuva, 1998.