Karyba / XIII-XIV a.
Grįžti

Durbės mūšis

Palikti Ordino valiai
Mūšis įvyko 1260 m. liepos 13 d. į pietus nuo Durbės ežero, dab. Latvijoje (Liepojos r.). Atskleisdami Durbės mūšio priežastis ir jį sukėlusią politinę konjunktūrą, lietuvių tyrinėtojai sutaria, kad tai buvo tiesiogiai susiję su karaliaus Mindaugo įvykdytais Žemaitijos žemių, vėliau – viso krašto užrašymais Vokiečių ordinui Livonijoje (1253, 1257, 1259) ir Lietuvos vyskupui (1254).
         
  Livonijos ordinas kėlė tikslą - jėga laimėti pagonis žemaičius krikščionybei.  
         
Žemaičiai nepritarė Mindaugo krikštui ir draugystei su Livonija. Livonijos ordinas kėlė nesudėtingą tikslą – jėga laimėti nuožmius pagonis žemaičius krikščionybei, nes taikus „mindaugiškas“ krikštas buvo neįgyvendinamas. „Šiai (Žemaitijai, – past. A. D.) [Dievo žodis] niekada nebuvo skelbtas be kalavijo“, – veikale „Apie totorių kilmę“ (1253) rašė Mindaugo karūnavimo iškilmių liudininkas. 1254-aisiais vyskupas Kristijonas, negalėjęs patekti į jo išlaikymui Žemaitijoje Mindaugo dovanotas beneficijas, jas kartu su bažnytine dešimtine perleido Livonijos ordinui, jau turėjusiam dovanojimų Žemaitijoje. Taip visos žemaičių christianizacijos teisės atiteko Livonijos broliams riteriams. Mindaugo pozicija Žemaitijos reikalais literatūroje paaiškinama tuo, kad jam buvo šiek tiek paranku sukelti žemaičius prieš Ordiną, nes pats vengė sunkios savo karališkojo suvereniteto įtvirtinimo krašte kovos.
Pagonių „žemaitiškas“ užsispyrimas
Karą Žemaitijoje pradėjo Livonijos ordinas. Magistras 1253 m. užpuolė žemaičius, kurie trukdė Klaipėdos pilies statyboms. Tolesnius krikščionių veiksmus keleriems metams sustabdė Vokiečių ir Livonijos ordinų vykdomo Sembos užkariavimo rūpesčiai.
         
  Žemaičiai suprato, kad prieš Livoniją be Lietuvos pagalbos neatsilaikys.  
         
Žemaičiai puikiai suprato, kad prieš Livoniją be Lietuvos pagalbos neatsilaikys. Vienydamiesi patys, jie išsirinko sau karo vadą – didiką Algminą (Almeną). Jis išdėstė politinės ir karinės strategijos planą: priversti karalių Mindaugą nutraukti taiką su krikščionimis, o siekiant šio tikslo efektyviausias atrodė krikščioniško Kuršo puolimas. Žemaičiai manė, kad galimybė smogti nemėgstamiems kuršiams Mindaugą vilios labiau už taiką ir draugystę su Ordinu. 1256 metais žemaičių kariuomenė įsiveržė į menkiau ginamas pietų Kuršo žemes ir jas stipriai suniokojo, išsigabeno didelį karo grobį. Nors po to Žemaitija sulaukė Livonijos keršto žygio, tačiau karingieji krikščionys nesugebėjo įsitvirtinti krašte. Po metų Livonijos vyresnybė priėmė žemaičių dviejų metų paliaubų pasiūlymą, tikėdama, kad šie palankiau žiūrės į krikščionybę. Tačiau baigiantis paliaubų terminui, žemaičiai pirmieji atnaujino karo veiksmus Kurše. Ordinas buvo priverstas gintis: 1258 m. antroje pusėje jis patyrė skaudų pralaimėjimą prie Skuodo (nukauti 33 riteriai), žiemgaliai išvijo Ordino pareigūnus ir išsilaisvino. Tada  Livonija pakeitė karo taktiką, kurią derino su Vokiečių ordino magistru. Tramdant žiemgalius, krašte buvo pastatyta Duobelės pilis, o žemaičiams varžyti kartu su Prūsijos pajėgomis Livonijos magistras Burhardas Hornhauzenas 1259 m. pastatė Šv. Jurgio pilį Karšuvoje (netapatintina su Jurbarku). Žemaičiai šalia Ordino pilies tuojau pat pastatė savą, sėkmingai atkirto įgulą nuo saugaus užnugario ir patikimo tiekimo turbūt iš arčiausiai stovėjusios Klaipėdos.
Žemaičių pergalė ir jos rezonansas pajūrio krašte
Šv. Jurgio pilies įgulos padėčiai sunkėjant, Livonijos magistras ir Vokiečių ordino krašto maršalas Henrikas Botelis (ne be Prūsijos magistro žinios) 1260 m. vasaros pradžioje suplanavo didelį karo žygį į Žemaitiją: ketinta apginti brolius Karšuvoje. Ordino kariuomenei, sudarytai iš 30 brolių, prūsų pamedėnų, natangų, varmių ir sembų, vadovavo Livonijos maršalas, o kariuomenei, sudarytai iš brolių, piligrimų, danų karaliaus karių iš Talino, estų ir kuršių, – krašto magistras. Abi kariuomenės susijungė Klaipėdoje. Tačiau karo taktikos sąlygas diktavo žemaičiai. 4 000 karių netikėtai įsiveržė į neginamą Kuršą ir privertė Ordino kariuomenę gelbėti jį. Keisti žygio tikslą vertė nepatikima kuršių laikysena.  Šių pyktį sukėlė krikščionių kariuomenės naujakrikščių (prūsų) nenoras atiduoti kuršiams anksčiau į žemaičių nelaisvę paimtus kuršius.
 
Įdomybė
 
Po Durbės mūšio krikščionių įgula pasitraukė iš pilies Varšuvoje. Sukilo kuršiai ir Saremos salos estai, stiprėjo žiemgalių kova, prasidėjo Didysis prūsų sukilimas.
 
Žemaičių ir Ordino kariuomenės susitiko prie Durbės. Ataką pradėjo broliai. Eiliuotoje Livonijos kronikoje ir Petro Dusburgiečio kronikoje apie mūšį pasakojantys šaltinių siužetai liudija, kad kuršiai buvo galutinai nusprendę trauktis iš mūšio. Ilgai nelaukdami jie taip ir pasielgė: vokiečiai su pagalbininkais susirėmė ne tik su žemaičiais rikiuotės priekyje, bet ir patyrė kuršių smūgį užnugaryje, tuomet ėmė trauktis estai, dalis prūsų. Ordino kariuomenės pakriko. Žemaičiai su kuršiais perskėlė ją į dvi dalis, vieną iš jų apsupo ir sutriuškino, kitą pabirusią persekiojo apylinkėse ir miškuose. Mūšyje žuvo Livonijos magistras, Vokiečių ordino maršalas, 150 brolių riterių, daugybė karių piligrimų. Žemaičiai laimėjo didelį grobį, ypač žirgų ir puikių ginklų.
     
  Po Durbės mūšio krikščionių įgula pasitraukė iš pilies Varšuvoje. Sukilo kuršiai ir Saremos salos estai, stiprėjo žiemgalių kova, prasidėjo Didysis prūsų sukilimas.  
     

Literatūra: Eiliuotoji Livonijos Kronika, Mindaugo knyga: istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių, par. D. Antanavičius ir kt., V., 2005; Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika, par. R. Batūra, vert. L. Valkūnas, V., 1985.
 
Artūras Dubonis