Kasdienybė / XV-XVI a.
Grįžti

Dvarionys: tarnybinės aristokratijos kalvė

Viduramžiais valdovo dvaro gyvenimas didžia dalimi buvo karinio pobūdžio: svarbiausi asmenys dvare – karo vadai, o dauguma dvaro gyventojų – kariai. XV–XVI a. visoje Europoje nusistovėjus didelėms monarchinėms valstybėms, dvaro sudėtis ir gyvenimo formos keitėsi. Dvaras mažiau priminė pilies įgulą, jo gyvenime didesnį vaidmenį vaidino moterys, išsilavinimas, menas. Valdovams šios naujovės tapo puikiu masalu į dvarą prisivilioti karingus provincijų aristokratus. Pastarieji, pastoviai gyvendami dvare, darėsi vis labiau aristokratai ir vis mažiau – kariai. Specializuojantis dvaro tarnyboms vienintelė tikra tokio dvariškio pareiga buvo neapibrėžta tarnyba valdovui. Iki XVI a. vid. ta kryptimi keitėsi ir Lietuvos valdovų dvaras.
Gyvenimas valdovo „užantyje“
     
   Viena skaitlingiausių Lietuvos valdovo dvariškių (dvaro gyventojų) kategorija buvo dvarionys (дворанин, aulicus, curienses). Kartais net istorikai ją tapatina su dvariškiais. Tačiau tai ne visai teisinga, nes dvariškiai buvo ne tik dvarionys, bet ir skirtingi dvaro pareigūnai. Šaltiniuose apie dvarionis dažniau užsimenama nuo XV a. vid., todėl gali susidaryti klaidingas įspūdis, jog tai buvo nauja valdovo dvaro struktūra. Valdovo dvarionių organizacija išsirutuliojo iš viduramžiais gyvavusios kunigaikščio jaunesniosios kariaunos. Rusėnų žemėse jos atstovai buvo vadinami bajorų vaikiais (дети боярские). Jie visada gyveno kunigaikščio pašonėje, tarnavo jam kaip palydovai kelionių metu, vykdė žygūnų (pasiuntinių) funkcijas, o mūšio metu supo kunigaikštį kaip apsaugininkai. XIV–XV a. Lietuvos istorijos šaltiniuose bajorų vaikų terminas nevartotas, tačiau istorikai neabejoja, kad Lietuvos valdovo aplinkoje egzistavo šiam terminui adekvati bajorų grupė.  
     
Dvarionių gyvenimas buvo tvirtai susietas su tarnybos valdovui idėja. Kadangi XV–XVI a. Lietuvos ir Lenkijos valdovas dažniausiai buvo tas pats asmuo, tai dvarionių tarnyboje maišėsi skirtingų tautinių kilmių žmonės. Nepaisant to, išliko skirtingos Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro organizacijos, o tuo pačiu ir šioks toks dvarionių atribojimas. Abu dvarai turėjo
         
  Galima spėti, kad valdovui vykstant į Lietuvą nemaža dalis Karūnos dvarionių likdavo Lenkijoje, tuo tarpu Lietuvos dvarionys stengdavosi rinktis apie valdovą.  
         
savo svarbiausius pareigūnus – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės maršalkas, apie kuriuos buvo organizuojama dvaro struktūra. Karo tarnybos vykdymo metu Lietuvos dvarionys buvo surašomi į atskirus registrus. Tačiau toks struktūrų atskirumas buvo tik formalus. Ir tie, ir kiti sudarė vientisą dvarionių organizaciją (išskyrus atvejus, kada Lietuvos valdovas nebuvo Lenkijos karaliumi). Galima spėti, kad valdovui vykstant į Lietuvą nemaža dalis Karūnos dvarionių likdavo Lenkijoje, tuo tarpu Lietuvos dvarionys stengdavosi rinktis apie valdovą. Ir atvirkščiai, valdovui išvykstant į Lenkiją, nemaža dalis Lietuvos dvarionių jį lydėjo maždaug iki sienos.
Prestižas vietoje atlyginimo
     
  XV a. II p. – XVI a. vid. galima kalbėti apie kelias dvarionių kategorijas. Šaltiniuose ne visada lengva jas atskirti. Hierarchiškai aukščiausi buvo „tituliniai“ dvarionys. Jie dvare netarnavo, o dvarionių vardu naudojosi kaip titulu. 1528 metais LDK kariuomenės surašyme jie buvo minimi kartu su ponais ir tik 1567 m. išskirti į atskirą sąrašą. Tuo metu jų buvo 42, didžioji dalis ėjo įvairias pareigybes skirtinguose regionuose. Galime spėti, jog tai senieji dvarionys, savo karjeros pradžioje tarnavę tikrąją tarnybą valdovo dvare.  
     
Skaitlingiausia dvarionių kategorija buvo vadinami raitieji dvarionys (aulicus). Į valdovo tarnybą jie įsiprašydavo patys, turbūt, tarpininkaujant kuriam nors valdovo favoritui. Už tarnybą valdovas jiems nemokėjo pastovaus atlyginimo, išlaikyti save jie turėjo patys. Tik tam tikromis progomis valdovas skirdavo jiems dovanų pinigais, gelumbe, druska ir kitokiomis gėrybėmis, kurios neatpirkdavo išlaidų. Raitieji dvarionys sudarė vadinamą dvaro vėliavą, kuri karo kampanijų metu tarnavo lyg valdovo asmeninė gvardija.
         
  Raitieji dvarionys sudarė vadinamą dvaro vėliavą, kuri karo kampanijų metu tarnavo lyg valdovo asmeninė gvardija.  
         
Žygio metu tokie dvarionys tarnavo ne tik asmeniškai, bet ir su jų pačių išlaikoma 1–7 raitelių palyda. XVI amžiaus pr. didysis kunigaikštis Aleksandras turėjo apie 150 dvarionių.Kai jie visi stodavo po dvaro vėliava su savo palydomis, susidarydavo apie 500 raitelių pulkas. Be to, iki Žygimanto Senojo mirties valdovų dvare egzistavo paprotys raitųjų dvarionių būrį (ypač karo metu) sustiprinti samdytais dvarionimis (curienses). Pastarieji dažniausiai buvo patyrę užsieniečiai (lenkai, prūsai, vokiečiai, čekai, vengrai), nors buvo ir vietinių kilmingųjų (pvz., kunigaikštis Mykolas Glinskis). Karui pasibaigus, su didžia dalimi samdytų dvarionių kontraktai būdavo nutraukiami, jie išvykdavo. O raitieji dvarionys ir toliau tarnaudavo dvare. Valdant Žygimantui Augustui dvarionys samdiniai nebeminimi, o ir užsieniečių tarp jų beveik neliko.
Pareigos karo ir taikos metu
     
  Karo metu įsakymus dvarionims dalijo tik valdovas arba jo įgaliotas etmonas, tačiau tiesioginis jų viršininkas buvo valdovo dvaro vėliavininkas, vykdęs dvarionių tarnybos apskaitą. Ir dvare, ir karo kampanijų metu dvarionys nuolat tobulino karinius įgūdžius. Tai liudija faktas, jog apie 50 Žygimanto Augusto dvarionių (didžioji dalis lenkai) po tarnybos tapo samdinių kuopų vadais (rotmistrais). Tipinę raitų dvarionių karo tarnybos padėtį atskleidžia 1567 m. LDK bajorų kariuomenės surašymo medžiaga. Tuo metu 20 raitų dvarionių buvo išsiųsta į skirtingas šalies vietas su raštais, 16 – į atskiras samdinių kuopas kontroliuoti jų tarnybos kokybę ir tik 25 stojo po dvaro vėliava, su savimi atsivesdami 207 raitelių ir 76 pėstininkų palydą.  
     
Taikos metu dvarionys nuolat gyveno valdovo pašonėje, o jų tarnybą
 
Įdomybė
 
Skaitlingiausia valdovo dvarionių kategorija – raitieji dvarionys (aulicus), kurie karo kampanijų metu tarnavo kaip asmeninė karaliaus gvardija. Į tarnybą jie įsiprašydavo per įtakingus užtarėjus, bet valdovas jiems nemokėjo pastovaus atlyginimo. Jiems tekdavo ne tik išsilaikyti patiems, bet dar išlaikyti ir 1–7 raitelių palydą. Tačiau nuolatinis buvimas valdovo pašonėje raitiesiems dvarionims garantavo sėkmingą karjerą.
 
prižiūrėjo dvaro maršalka. Jie kelionėse lydėjo valdovą. Matyt, tada jie su savo palydomis buvo ypač griežtai mobilizuojami. Valdovui ilgiau reziduojant vienoje vietoje pavieniai dvarionys galėjo gauti atostogų. Dvare buvo nuolat išlaikomas tam tikras dvarionių kontingentas, nes į dvarionių pareigas įėjo ir valdovo pavedimų vykdymas už dvaro ribų: vežioti raštus valstybės pareigūnams; vykti administruoti valdovo domeno turtą (išskirti žemės valdų ar seniūnijų valdovo apdovanotiems bajorams, sudaryti valdovo valdų inventorius ir pan.); įvesdinti į valdas asmenis, kuriems jas priteisdavo teismas; svarstyti valstybės periferijoje vykusias rezonansines bylas ir panašiai. Nepaisant daugybės dvarionių funkcijų, neatrodo, kad taikos metu jų skaičius valdovo rezidencijose buvo didelis. Geriausiai ištyrinėta Žygimanto Augusto dvaro istorija liudija, kad tokiu atveju šalia valdovo galėjo likti nuo keliolikos iki 30 dvarionių. Nuo 1554 m. dvarionių skaičius sparčiai mažėjo ir XVI a. 7-ame dešimtmetyje vienu metu jų buvo vos apie 50.
     
  XVI a. vid. apie trečdalis dvarionių po tarnybos tapdavo valdovo, valstybės ir savivaldos pareigūnais. Dvarionių struktūra leido valdovui formuoti būsimą šalies elitą. Todėl dvarionių skaičiaus mažėjimas XVI a. II p. rodė valdovo dvaro reikšmės valstybėje mažėjimą. Paskutinio Jogailaičio dvaro spindesio ir prarastų galimybių simboliu tapo didžia dalimi Vilniaus dvare parengtas valdovo bibliotekininko Lukašo Gurnickio darbas „Lenkų dvariškis“ (1566). Jis buvo 1528 m. Venecijoje publikuoto ir visoje Europoje garsaus Baldassare Castiglione veikalo Il Cortegiano lenkiška adaptacija – dar vienas simbolis, kad kadaise Lenkijos ir Lietuvos valdovo dvaras ėjo koja kojon su kitais Europos monarchų dvarais.  
     
Eugenijus Saviščevas
K. Pietkiewicz, Dwór Litewski wielkiego księcia Aleksandra Jagiellończyka (1492–1506), Lietuvos valstybė XII–XVIII a., Vilnius, 1997, p. 75–131.