Kūryba / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Europoje žinomas muzikas Valentinas Grefas Bakfarkas Lietuvoje rado antrą Tėvynę

Europoje žinomas muzikas Valentinas Grefas Bakfarkas Lietuvoje rado antrą Tėvynę
Stebiuosi drąsa to, kuris Vengriuko akivaizdoje į rankas liutnią ima“, – rašė XVI a. lenkų humanistas Lukas Gurnickis. „Jei liutnia prakalbėtų, ji taip sakytų: mane duokite Bakfarkui, visi kiti tegu dūdas pučia“, – bylojo lenkų poetas Janas Kochanovskis.
     
  Tokios XVI a. kūrėjų panegirikos, šlovinančios garsaus XVI a. Europos liutnininko Valentino Grefo Bakfarko (apie 1507–1576) virtuozinį atlikimą, nebuvo vienintelės. Legendiniai topai apie jo grojimą peržengė muziko gyvenimą ir virto posakiais bei patarlėmis. Jas dar XVII a. pr. į savo rinkinį įtraukė Saliamonas Risinskis, Bakfarko grojimą eilėse aukštino Vespasijanas Kochovskis ir Melchioras Pudlovskis. Ir šiandien šis atlikėjas žinomas ir pristatomas Lenkijos ir Vengrijos, taip pat Lietuvos, Austrijos, Rusijos ar Vokietijos istoriografijose, iš naujo leidžiama ir atliekama jo kūryba. Išliko fantazijos ir šokiai (giljarda, pasamecas). Bakfarko kompozicijos priskiriamos prie geriausių Renesanso liutniai skirtų kūrinių. Už šlovę liutnios virtuozas, kompozitorius gali būti dėkingas ir XVI a. Vilniui. LDK sostinėje muzikas gyveno 15 metų, įskaitant ir pertraukas. Šis gyvenimo etapas buvo reikšmingas jo kūrybinėje biografijoje, o vilnietiška aplinka nulėmė ir liutnininko kūrybinį braižą.  
     
Bakfarkas Vilniuje: liūdnos atvykimo aplinkybės ir atrasta laimėKilęs iš XVI a. Transilvanijos (Brassó miestas, dab. Rumunija), Valentinas Grefas Bakfarkas nemažai laiko muzikavo Vengrijos ir Prancūzijos valdovų dvaruose.
         
  Lietuvoje muzikas praktiškai rado antrąją Tėvynę.  
         
Dėl neaiškių priežasčių liutnininkas 1549 m. atvyko į Krokuvą ir buvo priimtas į Žygimanto Augusto dvarą. Kaip rodo didėjantis Bakfarko atlygis, jis pirmaisiais tarnybos metais virtuozišku atlikimu sužavėjo karališką porą. Todėl jį su savimi pasiėmė Žygimantas Augustas, 1551 m. gegužę ir birželį į Vilnių lydėjęs mirusios žmonos Barboros Radvilaitės palaikus. Tų metų birželį Bakfarkas pirmą sykį išvydo Vilnių ir šiame mieste pradėjo sėkmingą savo karjeros etapą.
Nepaisant trumpalaikių išvykų, lydint karalių į Lenkiją ar tvarkant kūrybos leidybinius reikalus užsienyje, liutnininkas Vilniuje praleido daug laiko. Lietuvoje muzikas praktiškai rado antrąją Tėvynę. Priežasčių čia pasilikti buvo nemažai: tai ir jo Vilniuje sukurta šeima, ir geras valdovo užmokestis bei čia įgytas nekilnojamas turtas, rasti nauji bičiuliai. 1551 metų vasarą ar ankstyvą rudenį Vilniuje liutnininkas vedė lietuvių bajoraitę Kotryną Narbutaitę, kilusią iš plačios vidutinių bajorų Narbutų giminės. Ji buvo Mikalojaus Maliko Narbuto ir Marinos Šimkaitės-Lisovnos dukra. Anksti mirus uošviui, Bakfarkas tapo pagrindiniu žmonos giminės globėju ir įgaliotiniu. Kotryna turėjo dar du brolius ir dvi seseris. Santuoka, regis, buvo sėkminga. Užrašydamas turtą žmonai, liutnininkas paminėjo jos „garbingą elgesį“ ir ištikimybę bei savo „širdingą meilę“. Bendrauti netrukdė kalbos barjeras: Bakfarkas puikiai mokėjo vokiškai, lotyniškai ir lenkiškai. Deja, vaikų juodu nesulaukė (arba šie mirė kūdikystėje).
Talentas įvertintas šlove ir turtais
Gyvendamas Lietuvoje ir Vilniuje, Bakfarkas puikiai realizavo muzikinius sumanymus. Jis grojo ne tik valdovo dvare, bet ir buvo kviečiamas į LDK didikų, pvz., kunigaikščių Radvilų ir Olelkaičių rūmus. Bakfarko grojimą Vilniuje išgirdo Prūsijos kunigaikštis Albrechtas. 
     
  Mokėjęs vertinti menininkus, ypač muzikus, Prūsijos kunigaikštis žavėjosi liutnininko grojimu ir kūryba. Anot Albrechto, „Bakfarkui nėra lygių, retas karalius gali pasigirti turįs tokio lygio muziką“.  
     
Už pasirodymus ar už nusiųstus kūrinius Bakfarkas sulaukė atlygio. Albrechtas ar jo aplinka pagelbėjo liutnininkui, kai jis pirmą kartą lankėsi Europoje ir ieškojo savo kūriniams leidėjo.
         
  Tarp visų apie 250 paskutiniųjų dviejų Jogailaičių muzikų atlyginimų vengro liutnininko atlygis buvo vienas geriausių.  
         
1552 metais rekomendacinį laišką Philippui Melanchthonui muzikas, matyt, gavo iš Karaliaučiaus universiteto rektoriaus, poeto, Melanchthono žento Georgo Sabino. Todėl 1552 m. Lione buvo išleistas pirmasis muziko pjesių rinkinys liutniai „Intabulatura“. Atsidėkodamas už malones, Bakfarkas Vilniuje mokė groti kunigaikščio 1555 m. žiemą atsiųstą Hansą Thimmę. Jis iš Lietuvos sostinės nuolat siuntė laiškus Prūsijos kunigaikščiui. Šiandien žinomi 6 tokie Bakfarko parašyti laiškai.
Lietuviškuoju gyvenimo periodu pagerėjo Bakfarko materialiniai reikalai. Tarp visų apie 250 paskutiniųjų dviejų Jogailaičių muzikų atlyginimų vengro liutnininko atlygis buvo vienas geriausių. Nuo 1525 m. dvaro liutnininkai per metus vidutiniškai gaudavo 40 auksinų, tuo tarpu Bakfarkas – net iki 150 auksinų. Būta nemažų vienkartinių išmokėjimų ir vertingų dovanų. Todėl 1559 m. Vokiečių gatvėje jis nusipirko prabangų, dviejų aukštų mūrnamį, vėliau ir sklypą Aušros vartų rajone. 1561 metais valdovas Bakfarkui dovanojo 30 valakų (1 valakas – apie 21 ha) Pašušvio kaimą Vilkijos valsčiuje, Žemaitijoje. Ne veltui antrąjį savo darbą „Harmoniarum musicarum“, pasirodžiusį 1565 m. Krokuvoje, muzikas dedikavo Žygimantui Augustui.
Mįslingas pabėgimas iš Vilniaus
1566 m. Valentinas Grefas Bakfarkas skubiai, nepranešęs net žmonai, paliko Vilnių ir išvyko į Lenkiją, vėliau – į Vakarų Europą. Istoriografijoje ilgą laiką buvo manoma, kad jis turėjo bėgti, nes buvo persekiojamas už šnipinėjimą svetimos valstybės (Prūsijos?) naudai. Tačiau ši versija nėra pagrįsta. Nemaža tikimybė, kad taip atsitiko dėl religinių Bakfarko įsitikinimų. Istoriografijoje pastebėtos muziko protestantiškos pažiūros, tačiau vilnietiški ryšiai bylotų, jog Bakfarkas linko į radikaliąją protestantų kryptį, galbūt buvo arijonas. 1566 metais iš Vilniaus dėl pradėto arijonų persekiojimo į Lenkiją išvyko Bakfarko bičiulis, Vilniaus burmistras Lukas Markovičius, muzikas ir poetas Kiprijonas Bazilikas ir vienas žymiausių antitrinitorių Marcinas Čechovicas. Tarp tokių disidentų galėjo būti ir Bakfarkas.
     
  Politinio šnipinėjimo versiją atmeta vėlesnis liutnininko noras… grįžti į Lietuvą. 1576 metais paskelbus Steponą Batorą Abiejų Tautų Respublikos valdovu, Bakfarkas suskubo prašyti sugrąžinti jį į dvarą. Karalius sutiko, tačiau teigiamas atsakymas pavėlavo. Tais pačiais 1576 m. muzikas Padujoje mirė nuo maro epidemijos. Aštuonerius metus vyro nesulaukusi Kotryna antrą sykį 1572 m. ištekėjo už bajoro Povilo Ulanovskio, nors Bakfarkas tuomet dar buvo gyvas...  
     
Raimonda Ragauskienė
 
Literatūra: R. Ragauskienė, Litewski okres w życiu królewskiego muzika XVI wieku Walentego Bakfarka, Litwa w epoke Wazów, pod. red. W. Kriegseisena i A. Rachuby, Warszawa, 2006, s. 415–428.