Ūkis / XVIII vidurio – pabaigos
Grįžti

Fiziokratai: nauja ūkininkavimo sistema

XVIII a. II p. Lietuvos ir Lenkijos valstybėje greta politinių ir socialinių visuomenės reformų būta mėginimų pakeisti ir ūkinės sistemos veikimo mechanizmą. Baudžiavinė ATR ūkio sistema, buvusi porą šimtmečių patikimu žemyno aruodu, Europos ekonominio pakilimo akistatoje ėmė prarasti konkurentabilumo galią. Labiausiai kitas valstybes stebino ATR valstiečių padėtis, kuri buvo apibūdinama aiškiai – „valstiečių pragaras“ (infernus rusticorum). „Lietuvoje žemdirbys belaisvių klasei prilygintas“, – tokia buvo europiečių nuomonė.
     
  Naujų valstybinio ūkio valdymo svertų paieškas skatino ir individo vertės bei jo prigimtinių teisių supratimas, kurį į Lenkijos ir Lietuvos kultūrinius plotus atplukdė bendras Apšvietos idėjų srautas. Bandymai per įvairius literatūrinius konkursus ir seimo debatus svarstyti valstiečių socialinį statusą, jų išsilavinimo lygį bei santykio su asmens laisve ir žemės nuosavybe problemą bylojo apie pasikeitusį bajorijos ekonominių diskusijų pobūdį. Imtis aiškiai apibrėžtų veiksmų ne vieną Lietuvos ir Lenkijos didiką paskatino fiziokratinė valstybės valdymo teorija.  
     
Odė žemės ūkiui
Fiziokratizmas buvo pirmoji politinės ekonomikos istorijoje savarankiška išbaigta teorinė sistema. Idėjų kilmės ir pagrindinių formuluočių požiūriu fiziokratizmą būtų galima apibrėžti kaip „specifinį prancūzišką fenomeną“. Ši teorija kilo kaip atsakas į idėjiškai išsekusią merkantilizmo finansinę doktriną, kuri „vaizdavosi valstybę tarytum kokį turtingą Amsterdamo pirklį“. Pirmasis, kuris nuplėšė „merkantilizmo piniginį šydą“, buvo Fransua Kene (François Quesnay, 1694–1774).
     
  Madam de Pompadour asmeninis gydytojas Fransua Kene, kuris nuo ryto ligi vakaro užsiiminėjo Politine ir Žemės ūkio ekonomija, 1758 ir 1760 m. išleido du pagrindinius ilgametį darbą vainikavusius veikalus – Ekonominę lentelę (Tableau oeconomique) ir Žemdirbystės karalijos ekonominio valdymo pagrindines maksimas (Maximes generales du gouvernement economique d‘un royaume agricole). Šie visuomenės cirkuliacijos problemas gvildenantys opusai tapo fiziokratų ideologine šerdimi.  
     

Suskirstęs visuomenę į tris klases – žemdirbius (žemių savininkus) ir pramonininkus bei pirklius – savo veikaluose (ypač Ekonominėje lentelėje) Fransua Kene pagrindė „antrinio ūkio sterilumo“ doktriną, t. y. miestiečių klasės ūkinį bergždumą. Autorius tikėjosi, jog jo teorija paskatins atgimti žemės ūkį. „Viskas, kas nenaudinga
         
  „Viskas, kas nenaudinga žemdirbystei, kenkia valstybei ir tautai, viskas, kas padeda žemdirbystei, atneša naudą valstybei ir tautai“, – teigė Fransua Kene.  
         
žemdirbystei, kenkia valstybei ir tautai, viskas, kas padeda žemdirbystei, atneša naudą valstybei ir tautai“, – teigė Fransua Kene. Taip jis teoriškai pagrindė „žemdirbystės karalijos“ (royaume agricole) sukūrimo ir funkcionavimo principus. Vėliau Fransua Kene mokslo adeptai tokioje idealioje agrarinėje erdvėje „apgyvendino“ socialiai laisvą ir politiškai globojamą individą. Jo gyvenimo ir veikimo tikslas, kurio siekimą turėjo garantuoti valstybė, buvo paremtas formule liberté, proprieté, sureté (laisvė, nuosavybė, saugumas).
Ši doktrina hierarchizuotoje agrarinėje ir katalikiškoje ATR visuomenėje reprezentavo visą fiziokratų sąjūdį. Be to, Lietuvos ir Lenkijos didikai su Fransua Kene mokslu susipažino ne tiesiogiai su juo bendraudami (autorius paskutiniaisiais gyvenimo metais pasitraukė į „mirtinos tylos zoną“ ir užsiiminėjo rato kvadratūros skaičiavimais), bet iš markizo Viktoro Riketi de Mirabo (Victor Riqueti de Mirabeau, 1715–1789) rankų.
Saloninė žemdirbystė ir ropių revoliucija
Markizas Viktoras Riketi de Mirabo bene aktyviausiai skleidė fiziokratų idėjas. Fransua Kene „ekonominę lentelę“ jis net pavadino trečiuoju didžiausiu greta rašto ir pinigų išradimu nuo pasaulio sutvėrimo.
         
  De Mirabo fiziokratinis įkarštis buvo įgavęs religinį atspalvį – jis atkakliai siūlė prikalti Ekonominę lentelę prie visų mokymo įstaigų, rotušių ir zakristijų.  
         
De Mirabo
 
Įdomybė
 
XVIII a. II p. europiečiai šnairavo į Lietuvos ir Lenkijos baudžiavinę ūkio sistemą: labiausiai kitas valstybes stebino ATR valstiečių padėtis, kuri buvo apibūdinama aiškiai – „valstiečių pragaras“ (infernus rusticorum).
 
fiziokratinis įkarštis buvo įgavęs religinį atspalvį – jis atkakliai siūlė prikalti Ekonominę lentelę prie visų mokymo įstaigų, rotušių ir zakristijų. Markizas pagarsėjo dviem pagrindiniais savo veikalais: 1756 m. išėjusiu  Žmonių draugu (L’Ami des Hommes) ir 1763 m. Kaimo filosofija (Philosophie rurale). Šių darbų dėka Prancūzijos visuomenėje jis buvo žymiai populiaresnis nei fiziokratų mokyklos patriarchas. Iš markizo de Mirabo kūrybinio arsenalo savo ekonominių programų kūrimui bei realizavimui idėjų sėmėsi ne vienas Lietuvos ir Lenkijos didikas. Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis (1726–1794) asmeninėje bibliotekoje turėjo vieną iš gausybės de Mirabo ekonominių traktatų – Gamtos sistemą (Systeme de la nature). Be to, Paryžiuje užsimezgusią pažintį jie tęsė laiškais.
Lietuviška fiziokratizmo teorijos recepcija sietina su XVII–XVIII a. sandūroje Anglijos Norfolko grafystėje kilusia „naujosios žemdirbystės“ banga. Jos pradininkas lordas Charles Townshendas (1674–1738) propagavo iki tol neaugintas žemės ūkio kultūras, pirmiausia ropę. Jo sukurta Norfolko žemdirbystės sistema buvo paremta empiriniais stebėjimais ir pagrįsta ūkine praktika bei eksperimentais. Ch. Townshendo idėjas išplėtojo Jethro Tullas (1674–1741), kurio veikla reprezentavo kitą permainų žemės
         
  Salonuose ir draugijose buvo diskutuojama apie sėjomainą, bulves, dobilus ar merinosų veislės avis.  
         
ūkyje aspektą. 1731 metais J. Tullas išleido pagrindinį savo veikalą Naujasis arklys – ariamoji žemdirbystė (The New Horse – houghing Husbandry). J. Tullas iškėlė tarpeilinio arimo principą, pabrėžė javų svarbą ir naujų augalinių kultūrų – griežčio, ropės, ašuotės, liucernos – įsisavinimo privalumus. Be to, jis pasisakė už didesnę darbo mechanizaciją. Patys anglai „naujosios žemdirbystės“ išmoko iš olandų. Salonuose ir draugijose buvo diskutuojama apie sėjomainą, bulves, dobilus ar merinosų veislės avis. Visą Europą nuo Lisabonos iki Sankt Peterburgo buvo apėmusi „žemės ūkio revoliucija“.
     
  Minėtų agronomijos novatorių veiklos pavyzdžiai liudija, kad XVIII a. vid. Europoje klostėsi nauja ūkininkavimo sistema, pagrįsta eksperimentinio darbo metodika, įvairių patirčių klasifikacija ir naujai besiformuojančia darbo samprata. Tai buvo Apšvietos epochos daugiklio sukeltas gamybinis efektas.  
     
Eligijus Raila