Medicina, sveikata / XVIII vidurio – pabaigos
Grįžti

Gailestingieji šv. Roko broliai

     
  Šv. Roko gailestingumo broliai (lot. Fratres misericordiae sub titulo S. Rochi), arba rokitai, buvo vyrų vienuolija, kuri rūpinosi vargšais ir ligoniais špitolėse. Europoje rokitai priklausė gausiai vienuolijų šeimai, derinusiai vienuolinį gyvenimą su aktyvia pagalba nuskurdusiems visuomenės nariams. Tokią šių vienuolijų misiją įtvirtindavo ir papildomas – rūpinimosi ligoniais – įžadas (neturto, skaistybės ir paklusnumo įžadai buvo bendri visoms vienuolijoms). LDK aktyviai tokią veiklą dar plėtojo XVII a. I p. čionai atsikraustę bonifratrai ir XVIII a. vid. pasirodžiusios šaritės (nuo pranc. charité – gailestingumas). Rokitai buvo ne tik LDK gimusi, bet ir tik LDK teritorijoje veikusi vienuolija.  
     
Tarnystė Dievui, pagalba žmoguiPradžią rokitams davė Joniškio tarėjo Kazimiero Jarolavičiaus sūnus Jonas, kuris, „atradęs savo pašaukimą ir išpardavęs savąją dalį [po tėvo mirties likusių] namų, miškų, žemių ir kitokio turto“, 1705 m. tapo pranciškonų tretininku.
         
  1709 m. vienuoliams teko grumtis su šalį užklupusia baisia maro epidemija.  
         
Jonas tais pačiais metais rūpinosi naujos špitolės statyba netoli Vilniaus pilies. Netrukus prasidėjusios špitolės, vienuolyno ir nedidelės bažnyčios statybos po kelerių metų buvo sunkiai baigtos.
1709 m. vienuoliams teko grumtis su šalį užklupusia baisia maro epidemija. Šis epizodas išgarsino rokitus, kurie, vadovaujami J. Jarolavičiaus, rūpinosi miniomis vargšų, bado ir nepriteklių genamų į Vilnių, laidojo vežimais už miesto gabenamas epidemijos aukas.
         
  Rokitų špitolių durys būdavo atviros visiems, nepriklausomai nuo jų tautybės, lyties ar tikėjimo.  
         
Patys broliai neišvengė niūrios baigties, jie vienas po kito paliko šį pasaulį... Jų darbus tęsė kiti, vadovaujami kunigo Karolio Liutkevičiaus.
Negandoms pasitraukus ir kenčiančiųjų aimanoms nutilus, 1713 m. vienuolijos veiklą atnaujino Vilniaus vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis. Per keliasdešimt metų rokitai įsikūrė Kęstaičiuose (1738) ir Varniuose (1743), Kaune (1750) ir Minske (1752). Rokitai kiekvieną dieną uoliai darbuodavosi dėl vargšų gerovės. Vieni rinkdavo aukas, kiti špitolėje slaugydavo ligonius, kartais jiems padėdavo gydytojas. Špitolėse talkindavo slaugytojos (broliams buvo draudžiama slaugyti moteris), virėjos, siuvėjai, batsiuviai ir kiti ūkio darbininkai. Rokitų špitolių durys būdavo atviros visiems, nepriklausomai nuo jų tautybės, lyties ar tikėjimo.
Vienuolių gailestingumas ir perpildytos ligoninės
Vienuolių prižiūrimos špitolės gelbėdavo kiekvieną, neturintį pinigų sumokėti už gydytojo darbą ar vaistus. Didelis noras gelbėti gyvenimo negandų užkluptus ar ligos pakirstus žmones, gana menkas medicinos išsivystymo lygis lėmė tai, kad rokitų špitolės būdavo nuolat perpildytos.
 
Įdomybė
 
Sergantieji „prancūziška“ (venerine) liga dažnai nebūdavo įleidžiami į špitoles (ligonines-prieglaudas) arba juos stengtasi įvairiais būdais atskirti. Vilniuje jiems buvo įrengtos kitos patalpos (atskirai vyrams ir moterims). O apie Kauno rokitų špitolę rašyta: „Tie, kurie užsikrėtę venerinėmis ligomis, gyvena tose pačiose patalpose, tačiau atskirai nuo kitų ligonių, miega tik savose lovose, atskirai prausiasi, turi atskirus [stalo] įrankius ir indus.“
 
Jau statant špitoles, buvo numatyta, kad jose pagalba bus teikiama bent kelioms dešimtims ligonių (daugiau žmonių gydyti vienu metu galėdavo tik seserys šaritės). Bet rokitų veiklą prižiūrėdavę dvasininkai priekaištaudavo, kad ligonių – per daug. 1786 metais Vilniaus rokitams buvo nurodyta į špitolę priimti tik iki 40 žmonių, kadangi „skurdumas ir neproporcingai didelė įvairiausių ligonių spūstis jose tik kenkia žmonių sveikatai. Net didžiausiomis gydytojų pastangomis ar uoliu rokitų darbu niekada nepavyks ištaisyti žalos, kurią žmonių sveikatai daro perpildytos ir menkai vėdinamos patalpos.“ Nepaisant nuolatinių perspėjimų ir papeikimų, dažniausiai Vilniaus rokitų špitolėje būdavo bent keliomis dešimtimis, o kartais – dvigubai daugiau ligonių.
Grumtynės su liga ir abejingumu kito skausmui
Nors špitolėse darbavosi tos pačios vienuolijos nariai, gyvenę pagal tas pačias taisykles ir atlikę tą pačią misiją, vis dėlto jie taikėsi prie vietos sąlygų. Įvairių špitolių veiklos ypatybės skyrėsi. Didesniuose miestuose (Vilniuje, Kaune, Minske) špitolės veikė kaip ligoninės. Jose buvo gydomi ir žmonės, sergantys „prancūziška“ (venerine) liga. Jiems daugelio špitolių durys buvo užvertos.
         
  Vilniaus rokitų špitolėje gyvenimas keitė mirtį, girdėjosi ne tik skausmingos ligonių aimanos, bet ir mažų vaikų krykštavimas ar verksmas.  
         
Tokius ligonius, kurie kartais sudarė beveik pusę, kaip pavojingus, stengtasi įvairiais būdais atskirti. Vilniuje jiems buvo įrengtos kitos patalpos (atskirai vyrams ir moterims). O apie Kauno rokitų špitolę rašyta: „Tie, kurie užsikrėtę venerinėmis ligomis, gyvena tose pačiose patalpose, tačiau atskirai nuo kitų ligonių, miega tik savose lovose, atskirai prausiasi, turi atskirus [stalo] įrankius ir indus.“ Didelė buvo ir kitų ligų įvairovė: artritas, astma, džiova ar vėžys (kaip jis buvo suvokiamas XVIII a.), peršalimai ir įvairūs sužalojimai.
Mažesniuose miesteliuose (Kęstaičiuose, Varniuose) rokitai ne tiek gydė, kiek globojo žmones su negalia – aklus, kurčius, nebylius, sergančius epilepsija ar sveiką protą praradusius. Šie žmonės retai kada palikdavo špitolę. Dažniausiai su savo likimo broliais ir seserimis po ilgų gyvenimo metų špitolėje jie pasitikdavo gyvenimo saulėlydį. Ir didesniuose miestuose veikę rokitai neatsukdavo nugaros tiems, kuriems reikėdavo globos, o ne gydymo. Vienuoliai rūpinosi ir gimdyvėmis, ir pamestinukais bei našlaičiais. Vilniaus rokitų špitolėje gyvenimas keitė mirtį, girdėjosi ne tik skausmingos ligonių aimanos, bet ir mažų vaikų krykštavimas ar verksmas. Kauno rokitai taip pat rūpinosi beglobiais vaikais, globojo pamišėlius. Štai apie 8 metus špitolėje gyvenusį tokį Lauryną Korkozą rašyta, kad žmogus yra „be proto ir negali savimi pasirūpinti, todėl jį net reikia maitinti“.
     
  Rokitų veiklą palankiai vertino aukšti dvasininkijos atstovai, kurie į Romą siunčiamose reliacijose (ataskaitose) apie rokitų špitoles rašė kaip apie „geriausias ir svarbiausias“, o valdovas ir jo aplinka, kiti žmonės negailėjo aukų broliams ir jų prižiūrimiems bei gydomiems vargšams.  
     
 
Martynas Jakulis

Literatūra: Jakulis M., „Rokitai: santvarka ir veikla XVIII–XIX a. I pusėje“, LKMA metraštis, t. 33, 2010, p. 59–95.