Mitai / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Genealoginės fantazijos

Kalbant apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilmingųjų genealogines fantazijas, ypatingas dėmesys turi būti skirtas lietuvių kilmės iš romėnų teorijai, kurios užuomazgos užfiksuotos Lietuvos metraščiuose ir kronikose. Nuo legendinio genealoginės savimonės aspekto neatsiejamas ne tik romėniškų giminės pradininkų ,,įsitvirtinimas“ giminės savimonėje, bet ir kitų žymių tiek LDK, tiek kitų šalių valdovų ar didikų, kaip savo protėvių, pasirinkimas. Ypač ryški Giedraičių, Kaributų Višnioveckių, Radvilų, Sapiegų, Pacų ir Palubinskių legendinė genealoginė savimonė. Išskyrus Kaributus Višnioveckius, kitos keturios giminės kildino save iš legendinių Romos patricijų, atvykusių į Lietuvą: Giedraičiai ir Radvilos – iš Dausprungo, Palubinskiai – iš Palemono, o Sapiegos – iš Prospero Cezarinio. Pacų legendinis protėvis Cosmus Pacius taip pat kartu su bendražygiais iš Romos „atkeliavo“ į Lietuvą. Šios legendos dėka Pacai giminiavosi su sena italų Pazzi šeima. Kaributai Višnioveckiai save kildino iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino, su kuriuo juos iš tikrųjų siejo kraujo ryšys, tačiau tarp jų genealoginiame medyje vaizduojamų protėvių yra nemažai asmenų, nesusijusių su Kaributais Višnioveckiais jokiais giminystės ryšiais.
„Šventieji“ Kaributai Višnioveckiai
Kaributų Višnioveckių genealoginiame medyje matome ypač daug kanonizuotų (kanonizacija – mirusio žmogaus paskelbimas šventuoju) ir beatifikuotų (beatifikacija – paskelbimas palaimintuoju) asmenų, kurie nėra šios giminės atstovai. Iš viso jų yra keturiolika, iš kurių du – kanonizuoti, o dvylika – beatifikuoti. Tarp kanonizuotų asmenų minimas Lietuvos valdančiosios dinastijos atstovas, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio sūnus Kazimieras, kuris laikomas Lietuvos globėju. Kitas kanonizuotas asmuo – šv. Hiacintas – Lenkijos dominikonų provincijos įkūrėjas, kuris Jono Sobieskio valdymo metais tapo Lenkijos ir Lietuvos globėju.
         
  Šiuo atveju kraujo ryšių nebuvimą keičia doro gyvenimo siekiamybė.  
         
Šv. Hiacintas ir šv. Kazimieras – išskirtinės asmenybės Lenkijos ir Lietuvos valstybėje. Jų dorybėmis ir stebuklais paženklintos gyvenimo istorijos įsišaknijo lenkų ir lietuvių sąmonėje kaip sektini visuomenės dvasinio pasaulio pavyzdžiai. Mykolui Kaributui Višnioveckiui, kaip valdovui, o ir kitiems Kaributų Višnioveckių giminės nariams tokie pavyzdžiai yra būtini. Reikiamybė jais sekti sąlygojo šių šventųjų laikymą savo giminės nariais. Šiuo atveju kraujo ryšių nebuvimą keičia doro gyvenimo siekiamybė. Tarp beatifikuotų ir kraujo ryšiais su Kaributais Višnioveckiais nesusijusių asmenų minimas ir Mykolas Giedraitis. Jo, kaip legendinio protėvio, pasirinkimas gali būti aiškinamas tuo, kad kunigaikščių Giedraičių giminė LDK yra sena ir garbinga, apie ją rašoma jau Lietuvos metraščių legendinėje dalyje. Joje Giedraičiai kartu su kunigaikščiais Alšėniškiais kildinami iš bendro protėvio – legendinio romėno Dausprungo, Palemono bendražygio, kartu su juo atvykusio į Lietuvą.
     
  Šventųjų ir palaimintųjų vaizdavimas greta imperatorių, monarchų ir kitų valdovų Kaributų Višnioveckių genealoginiame medyje bei krikščionybės simboliai (Apvaizdos akis ir angelas) virš jo rodo, kad Mykolo Kaributo Višnioveckio karališkai reprezentacijai ir genealoginei savimonei svarbus tiek pasaulietinės, tiek dieviškosios valdžios pabrėžimas, sakralinis jo giminės istorijos aspektas. Ypač tai turėjo būti svarbu ,,potridentinėse“ Europos šalyse, tarp jų ir Lenkijos–Lietuvos valstybėje, kur Romos katalikų bažnyčia laimėjo prieš Reformaciją ir savo galios triumfą pasiekė XVII a., Mykolo Kaributo Višnioveckio gyvenamuoju laikotarpiu. Tiek Vakarų ir Vidurio Europoje, tiek Skandinavijoje valdančiosioms dinastijoms buvo pravartu tarp savo protėvių gretų turėti kanonizuotą asmenį.  
     
Lietuviai iš Romos
LDK kilmingųjų genealoginės fantazijos atsispindi ir jiems sukurtuose proginiuose leidiniuose. Juose ypač pabrėžiama Sapiegų kilmė iš romėnų, t. y. iš Prospero Cezarinio, o kartais ir Publijaus Palemono. Pažymima, kad Sapiegų giminė kilusi iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, artimai susigiminiavusi su Jogailaičių dinastijos monarchais bei iškiliausiais
 
Įdomybė
 
Siekdamos pabrėžti aukštą kilmę, LDK giminės nevengė savo genealogiją papuošti  legendiniais protėviais: Giedraičiai ir Radvilos kildinosi iš Dausprungo, Palubinskiai – iš Palemono, Sapiegos – iš Prospero Cezarinio, o Pacai – iš Cosmo Pacio, kurie esą iš Romos atkeliavo į Lietuvą. Kaributai Višnioveckiai save kildino iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino, su kuriuo juos iš tikrųjų siejo kraujo ryšys, tačiau tarp jų genealoginiame medyje vaizduojama net 14 šventųjų ar palaimintųjų, nesusijusių su Kaributais Višnioveckiais jokiais giminystės ryšiais.
 
Lenkijos karalystės didikais. Minimi Europos (Vengrijos, Mazovijos, Portugalijos, Austrijos, Galicijos, Ispanijos, Orleano, Bohemijos, Brandenburgo, Bavarijos, Saksonijos) monarchai ir didikai, su kuriais Sapiegos susigiminiavę per Gedimino palikuonis.
Šaltiniai rodo, kad lietuvių romėniškoji kilmės legenda paliko žymę ir Liubartaičių Sanguškų genealoginėje savimonėje. Simonui Samueliui Sanguškai 1639 m. išleistame proginiame leidinyje apie vytį, kurį naudojo Sanguškų giminė, teigiama, kad ,,šį herbą pirmasis sugalvojo Narimantas, kuris, mirdamas, priminė savo pavaldiniams, kad niekada valstybėje nerinktų kito herbo, o tik narsų vyrą, kuris jiems protingai vadovautų, Kunigaikštystės sienas drąsiai gintų ir kalaviju savo valstybę plėstų“. Ši citata beveik analogiška Lietuvos metraštyje užfiksuotam pasakojimui, kaip vyriausias iš penkių brolių, atkeliavusių į Lietuvą romėnų palikuonių, nusprendžia Kentauro herbą palikti broliams, o pats pradeda naudoti vytį.
Genealoginė gudrybė
Kalbant apie žemesnio rango LDK gimines, galima paminėti Šveikauskus, kurių pradininkas – iš Podolės į Lietuvą XVI a. vid. atvykęs Kasparas Šveikauskas. Šios giminės sudarytame genealoginiame medyje nėra nei romėniškų protėvių, nei kanonizuotų ar beatifikuotų asmenų, ar apskritai giminystės ryšiais susijusių žymių asmenų. Vis dėlto Šveikauskai taip pat sugalvojo, kaip išaukštinti kai kuriuos savo giminės atstovus. Jie genealoginiame medyje pavaizdavo
         
  Šveikauskai perėmė vėlyvaisiais viduramžiais ir ankstyvaisiais naujaisiais laikais Europos kilmingųjų visuomenėje susiformavusį senos kilmės kultą.  
         
nenuoseklų kraujo ryšį tarp giminės asmenų. Šveikauskai perėmė vėlyvaisiais viduramžiais ir ankstyvaisiais naujaisiais laikais Europos kilmingųjų visuomenėje susiformavusį senos kilmės kultą. Negalėdami ar nesiryždami savo genealoginiame medyje pavaizduoti legendinių protėvių, atliko genealoginę rokiruotę su esamais giminės atstovais, kai kuriuos iš jų ,,nukėlė“ į senesnę praeitį, t. y. į žemesnę genealoginio medžio vietą, nei šie asmenys turėtų būti vaizduojami. Šios rokiruotės dalyviai – aukštesni pagal rangą ar pareigybes asmenys, nei kiti Šveikauskų giminės nariai. Taip garbingesnes pareigas ėję atstovai tarsi „pradėjo“ giminės istoriją.
Iš šių LDK kilmingųjų genealoginių fantazijų nuotrupų galima spręsti, kad mūsų senieji protėviai nestokojo fantazijos ir mokėjo savo reikmėms pritaikyti europinio mentaliteto tendencijas. 
 
Agnė Railaitė