Dvasinis gyvenimas, religija / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Gerosios mirties vadovėliai

     
  Vėlyvaisiais viduramžiais Vakarų Europoje sustiprėja apokaliptinės nuotaikos. Imta laukti Paskutinio teismo, atsirado jo literatūrinių aprašymų, vaizdavimo dailėje. Tam įtakos turėjo Juodąja mirtimi vadinama maro epidemija XIV a. viduryje, nusinešusi apie trečdalį Europos gyventojų.Testamentuose atsiranda vėliau „klasikine“ tapusi formuluotė: „Nieko nėra tikriau už mirtį ir labiau nežinoma nei jos valanda“. Būtent tuo metu populiarėja pamokymai, kad mirčiai, kuri gali užklupti bet kada, reikia ruoštis visą gyvenimą. XV amžiaus pradžioje plito nuolatinio pasiruošimo mirčiai rankraščiai ir leidiniai – Gerosios mirties (Ars boni moriendi) vadovėliai. Dar po šimtmečio tokie leidiniai pasiekė Lenkiją ir Lietuvą.  
     
Skaitiniai apie mirtį – gimtąja kalbaLDK iš pradžių buvo naudojamasi atvežtiniais ir Lenkijoje spausdintais leidiniais. Tačiau XVII a. II-ojoje pusėje–XVIII a. vien Vilniuje išleista keliolika tokių įvairių leidinių leidimų. Neteisinga manyti, kad šie leidiniai buvo skiriami vien aukštuomenei ar dvasininkams.
         
  Gerosios mirties vadovėliai – LDK barokinio pamaldumo išpopuliarintas reiškinys.  
         
Visoje Europoje jie buvo orientuoti į paprastus, skaitančius tikinčiuosius. Todėl ir LDK daugiausia tokių leidinių pasirodė ne lotynų, bet lenkiškų, o XVIII a. viduryje – jau ir lietuvių kalba. Leidinių pasitaikė ir XIX a., tačiau jų populiarumas buvo sumažėjęs. Gerosios mirties vadovėliai – LDK barokinio pamaldumo išpopuliarintas reiškinys. Būtent tuo metu išpopuliarėjo šv. Juozapo ir šv. Barboros, kurie buvo laikomi tinkamos, krikščioniškos mirties ir mirštančiųjų krikščionių globėjais, brolijos. Tai irgi rodo mirties temų populiarumą tarp tikinčiųjų, rūpinimąsi mirties akimirka.
Kasdienės „teisingos“ mirties pratybos
Gerosios mirties vadovėlius paprastai sudarė trys dalys. Pirmoje raginama apmąstyti mirtį ligos pradžioje.
         
  Skaityti vadovėlius ir lavinti „mirties įgūdžius“ derėjo kasdien.  
         
Antroje, jei liga nesiliauja, raginama atlikti darbus, kol dar yra jėgų – surašyti testamentą, atiduoti skolas, susitaikyti su priešais.Paskutinėje dalyje mokoma, kaip elgtis mirties valandą. Geros mirties vadovėliai negąsdino žmonių, čia nebuvo baisių viduramžiais išpopuliarėjusių mirties paveikslėlių, siautulingų gyvųjų ir mirusiųjų šokių (vadinamų dance macabre).
 
Įdomybė
 
Baroko epochos tikintysis, siekdamas sumažinti mirties baimę (kurios nei vienoje epochoje nepavyko nugalėti), stengėsi kuo daugiau apie ją galvoti, padaryti ją savo „kaimyne“, „palydove“, susigyventi. Kartais net būdavo „repetuojama“, kaip reikia elgtis mirties akivaizdoje, inscenizuojant paskutinių akimirkų momentus ir įsijaučiant į mirštančiojo vaidmenį.
 
Čia mokoma, o kai kuriuose leidiniuose ir iliustruojama, kaip tikintysis turi krikščioniškai apmąstyti mirtį, pasitikti ją, kaip turi prie mirštančio elgtis aplinkiniai. Skaityti vadovėlius ir lavinti „mirties įgūdžius“ derėjo kasdien. Kai kuriuose leidiniuose pasiskaitymai tarsi skaitiniai buvo skirstomi atskiromis metų savaitėmis. Toks pasiruošimas mirčiai turėjo mažinti paskutinės gyvenimo akimirkos įtampą. Vadovėliuose būdavo aprašoma apeigų visuma. Svarbu buvo paskutinėmis akimirkomis atsisakyti abejonių dėl tikėjimo, išdidumo, godumo – to buvo mokoma kasdieniniuose skaitiniuose. Buvo tikima, kad būtent paskutinėmis akimirkomis šėtonas puola ir gundo intensyviausiai, todėl mirštantysis kovai su nelabuoju turėjo kruopščiai pasirengti, o artimieji – padėti.
Mirties „profesionalai“
Tai, kad mirties apmąstymas buvo populiarus ir tinkamo elgesio norma, rodo laidotuvių pamokslai, kuriuose neretai akcentuojama ir pavyzdžiu pristatoma, kad velionis (ar velionė) buvo mirčiai pasiruošęs, nuolat skaitė Gerosios mirties vadovėlius, mirtį sutiko tinkamai. Net ir tais atvejais, kai mirtis ištikdavo netikėtai (žuvus ar ištikus priepuoliui), neretai būdavo pažymima, kad mirusysis dažnai apmąstydavo mirtį, ji jam nebuvo netikėta. Tai, kad Gerosios mirties vadovėliai darė didelę įtaką, rodo ir mirčių aprašymai. Pavyzdingai 1654 m. sielą atidavė Kauno stalininkas Stanislovas Dzevaltovskis. Silpnai pasijutęs jis sukvietė artimuosius ir kaimynus, ašarodamas atsiprašė, jei ką įžeidęs, palaimino vaikus, atliko išpažintį, atgailą, priėmė Švč. Sakramentą Ligonių patepimą ir numirė. Ramiai ir krikščioniškai mirtį 1648 m. Merkinėje pasitiko valdovas Vladislovas Vaza. Jam pradėjus karščiuoti ir suintensyvėjus akmenligės priepuoliams, gydytojai įspėjo apie artėjančią mirtį. Tada jis įteikė testamentą, atliko išpažintį, priėmė Komuniją ir, jėzuitų vienuolių paruoštas mirčiai, naktį mirė.
     
  Gerosios mirties vadovėliai buvo paplitę tarp katalikų ir stačiatikių. Evangelikai, kurie LDK sudarė nemažą dalį, mažiau kreipė dėmesį į apeigas, šaipėsi iš jų, netikėjo šventųjų užtarimu mirties akivaizdoje. Jie akcentavo tikėjimą atperkamąja Kristaus Kančia, kuri jiems turėjo užtikrinti Amžinąjį gyvenimą.  
     
Mindaugas Paknys
 
Literatūra: M. Paknys. Mirtis LDK kultūroje XVI–XVIII a. Vilnius, „Aidai“, 2008.