Dvasinis gyvenimas, religija / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Giorgio Biandrata

Giorgio Biandrata (lot. Blandrata) – italų medikas, religinis veikėjas ir polemistas, disidentas, viena prieštaringiausių, bet sykiu raiškiai XVI a. religinės sąmonės ir antropologijos ypatumus Europoje ir Lietuvoje reprezentuojanti figūra.
„Monstras“, išgąsdinęs J. Calviną
G. Biandrata gimė apie 1516 metus Italijoje, Saluzzo knigaikštystėje. Studijavo mediciną Montpellier, Pavijoje ir Bolonijoje. Daktaratą įgijo Bolonijoje 1538 m., specializavosi ginekologijos srityje, savo pirmą veikalą 1539 m. dedikavo Lenkijos karalienei ir LDK didžiajai kunigaikštienei Bonai Sforcai bei jos dukrai Izabelei Jogailaitei, Transilvanijos princo Jono Zápolya žmonai. 1540 metais tapo asmeniniu Bonos Sforzos gydytoju. 1545–1551 metais gyveno Transilvanijoje
 
Įdomybė
 
Jeanas Calvinas, savo antrą pataisytą Apaštalų laiškų komentarų (Commentarii in Acta Apostolorum) leidimą dedikavęs M. Radvilai Juodajam, prakalboje (1560) Lietuvoje veikusį mąstytoją G. Biandratą atvirai apkaltino antitrinitorizmo erezija ir paskelbė italų mediką „blogesniu už Servetą“, kurį pats sudegino 1553 metais. Metus laiko ignoravęs J. Calvino dedikaciją ir G. Biandratos pasmerkimą, 1561 m. M. Radvila Juodasis pikčiurnai atsakė, kad G. Biandrata – vienintelis tikras draugas, mokytas ir pamaldus.
 
(Alba Julija, Karlsburgas), kur gydė našle tapusią Izabelę, dalyvavo ir politinėje veikloje. Jo konversijos į protestantizmą konfesine įvairove išsiskiriančioje Transilvanijoje data neaiški. Kai Izabelė su sūnumi buvo priversta palikti šalį, G. Biandrata 1552 m. grįžo į Italiją, kur, tikėtina, laikėsi tikrąsias pažiūras slepiančios praktikos. 1556-aisiais G. Biandrata emigravo į kalvinistų Ženevą, kur tapo miesto italų bažnyčios vyresniuoju. Imtas įtarti antitrinitorizmo erezija, Ženevą G. Biandrata su bičiuliu Džovaniu Paolu Alciačiu paliko 1558 m. gegužę. Po nesėkmingų bandymų apsistoti Berne ir Ziuriche rudenį vėl atvyko į Lenkiją. Čia užmezgė ryšius su Lietuvos ir Lenkijos reformatų veikėju italu F. Lismaniniu, nors pastarąjį Jeanas Calvinas (1509–1564) įspėjo nebendrauti su G. Biandrata. Įtaigi ir išsilavinusi asmenybė, patyręs medikas G. Biandrata greitai užsitikrino artimą pagrindinio Lietuvos reformacijos lyderio Mikalojaus Radvilos Juodojo (1515–1565) bičiulystę ir pasitikėjimą, todėl aktyviai veikė Lietuvos evangelikų bažnyčioje, ne sykį lankėsi ir gyveno Vilniuje. Šveicarijos kalvinistai G. Biandratą laikė ne paklydusiu tiesos ieškotoju, bet blogio sėkla, todėl bet kokią jo pretenziją į krikščioniškumą vadino veidmainyste (1558 m. gruodį laiške F. Lismaniniui J. Calvinas G. Biandratą įvardijo monstru).
     
  Vakarų protestantiškų bažnyčių lyderiai, konkuravę dėl M. Radvilos Juodojo konfesinio apsisprendimo, ėmėsi priemonių diskredituoti G. Biandratą, kad apsaugotų Lietuvos ir Lenkijos evangelikus nuo „Serveto nuodus“ platinančios „gyvatės“. Jeanas Calvinas, savo antrą pataisytą Apaštalų laiškų komentarų (Commentarii in Acta Apostolorum) leidimą dedikavęs M. Radvilai Juodajam, prakalboje (1560) G. Biandratą atvirai apkaltino antitrinitorizmo erezija ir paskelbė italų mediką „blogesniu už Servetą“, kurį pats sudegino 1553 metais.  
     
Besąlygiška kunigaikščio parama
Metus laiko ignoravęs J. Calvino dedikaciją ir G. Biandratos pasmerkimą, 1561 m. M. Radvila Juodasis pikčiurnai atsakė, kad G. Biandrata – vienintelis tikras draugas, mokytas ir pamaldus. M. Radvila Juodasis teigė, kad apgailestauja dėl J. Calvino pykčio, kuriam nuraminti pasiuntė kiaunės kailio kailinius ir žmonos darbo lininį rankšluostį. J. Calvinas piktai išjuokė Radvilą ir visą Vilniaus bažnyčią dėl draugystės su „nieko nevertu eretiku“. J. Calvinui nepavyko įtikinti M. Radvilos Juodojo atsiriboti nuo G. Biandratos. J. Calvino (taip pat ir Heinricho Bullingerio (1504–1575) laiškai) neįtakojo M. Radvilos Juodojo sprendimų: sinoduose G. Biandrata buvo paskelbtas nekaltu, o didelė dalis Lietuvos ir Lenkijos evangelikų pritarė G. Biandratos siūlytai strategijai įvesti moratoriumą nebiblinei kalbai. Šis G. Biandratos siūlymas rėmėsi seniai tarp LDK protestantų plitusia ir grindžiama prielaida, jog yra ydinga
         
  J. Calvinas piktai išjuokė Radvilą ir visą Vilniaus bažnyčią dėl draugystės su „nieko nevertu eretiku“.  
         
diskutuoti apie religinius dalykus pasaulietine kalba. Kaip M. Radvila Juodasis (manoma, įtakotas G. Biandratos) rašė J. Kalvinui, tai – spekuliacija, vedanti į nesibaigiančią logomachiją (žodžių kovą). Nutolimas nuo Šv. Rašto kalbos veda tolyn ir nuo krikščionybės esmės, todėl tokių žodžių (dažniausiai lotynizmų), kaip Trejybė, esencija, etc., naudojimas religiniame diskurse yra neautentiškas. Įvedant G. Biandratos pasiūlytą moratoriumą nebiblinės kalbos naudojimui, nuspręsta, jog formuojant religines tiesas reikia apsiriboti Apaštalų tikėjimo išpažinimo ir Šv. Rašto kalba. Nors tokio radikalaus siūlymo besąlygiškai visi protestantai nepriėmė, 1563 m. LDK Evangelikų sinode M. Radvilos Juodojo valdose Mordose buvo patvirtinta G. Biandratos pozicijai palanki išvada: „Nors dėl kai kurių pernelyg silpnų žmonių teiginių ir nepavyko galutinai atsisakyti žodžio „Trejybė“, vis dėlto nusprendėme žymiai apriboti jo naudojimą šiandieninėje kalboje, suvokdami, kad tai žmonių išgalvotas, o ne Dievo pasiųstas žodis, turintis žymiai mažesnę vertę nei anksčiau turėjo.“
     
  Istoriografijoje šis sinodas vertinamas kaip M. Radvilos Juodojo vadovaujamos LDK Evangelikų bažnyčios schizmą (skilimą) paliudijęs susirinkimas. Po šio sinodo evangelikai suskilo į Trejybės doktriną gynusius ortodoksus ir vadinamus antitrinitorius, kurie pradėjo intensyvią tolesnės savo unitoristinės minties ir atskiros Bažnyčios istoriją.  
     
Išmintingas tylėjimas ar paaukoti principai?
1563 m. pakviestas Izabelės Jogailaitės sūnaus, karaliaus Jono II Sigizmundo, G. Biandrata vėl išvyko į Transilvaniją, kur tapo karaliaus patarėju ir ėmėsi kūrybinės veiklos. 1568 metais Transilvanijoje išspausdintas pirmasis G. Biandratos kartu su Ferencu Dávidu parengtas veikalas De vera et falsa unius Dei, Filii et Spiritus Sancti cognitione (Apie tikrą ir klaidingą Dievo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienovės pažinimą), kuris tapo žymiausiu XVI a. antitrinitorizmo minties paminklu. 1568–1569 metais paskelbti ir kiti G. Biandratos veikalai.
Visi G. Biandratos religiniai darbai buvo išspausdinti anonimiškai. Europoje jis laikomas ryškiu XVI a. religinės elgsenos fenomenų – nikodemizmo ir simuliacijos – pavyzdžiu. Savo pažiūrų
         
  1568 metais Transilvanijoje išspausdintas pirmasis G. Biandratos kartu su Ferencu Dávidu parengtas veikalas De vera et falsa unius Dei, Filii et Spiritus Sancti cognitione (Apie tikrą ir klaidingą Dievo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienovės pažinimą), kuris tapo žymiausiu XVI a. antitrinitorizmo minties paminklu.  
         
G. Biandrata nedeklaravo viešai, diplomatiškai taikėsi ir prie politinės situacijos. 1565 m. rugsėjo 21 d. iš Transilvanijos jis parašė laišką Lenkijos antitrinitoriui Grzegorzui Pawelui, kuriame bendraminčiams Lenkijoje ir Lietuvoje išdėstė išmintingo tylėjimo strategiją („sillentium esse summam medicinam“).
G. Biandratos prestižas Transilvanijoje smuko po Jono Sigizmundo Zápolya mirties 1571 m. ir jėzuitų atvykimo į Transilvaniją. Transilvanijos valdovu tapus katalikui Steponui Batorui, jis išliko karaliaus patarėju ir artimu patikėtiniu. G. Biandrata buvo aktyvus politikas, nulėmęs sėkmingą kataliko Stepono Batoro elekcijos Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu procesą. Tuo klausimu 1575 m. jis atvyko į Varšuvą, kur lapkritį seime pasakė Batoro kandidatūrą ginančią kalbą.
Siekdamas išlaikyti politinę įtaką, G. Biandrata atsiribojo nuo radikaliu nonadorantizmo keliu pasukusio bičiulio Ferenco Davido, kuris ne be G. Biandratos pagalbos 1579 m. buvo įkalintas iki gyvos galvos ir po kelerių metų mirė vienos Transilvanijos pilies rūsyje. Ši istorija apkartino G. Biandratos senatvę. Transilvanijos jėzuitai paskleidė gandą, kad atgailaudamas G. Biandrata net atsivertė į katalikybę. Nežinomos ir 1588 m. G. Biandratą ištikusios mirties aplinkybės.
 
Dainora Pociūtė
D. Pociūtė, Maištininkų katedros. Ankstyvoji reformacija ir lietuvių–italų evangelikų ryšiai, Vilnius; Versus aureus, 2008, p. 459–487.