Ūkis / XVIII vidurio – pabaigos
Grįžti

Grūdinių kultūrų produktų kainos Vilniuje XVIII a. II p.

Nemažai diskutuojama, kokiam Europos regionui (Vidurio, Rytų, Vidurio Rytų bei pan.) priklausė LDK. Daugiausia yra remiamasi politiniais ir kultūriniais kriterijais. Turint galvoje jos nuolatinę egzistenciją
 
Įdomybė
 
XVIII a. grūdų kainos Abiejų Tautų Respublikos didžiuosiuose miestuose buvo didesnės nei Vakarų Europoje. Nemažą įtaką tam darė perpirkėjai, su kuriais nesėkmingai kovota.
 
Vakarų ir Rytų pasaulių sankirtoje, vadinasi, ir atitinkamą įvairovę, kartais pernelyg skubotai postuluojamas LDK vakarietiškumas ar rytietiškumas. Pasak Sigito Narbuto, yra pagrindo kalbėti net ne apie binarinį, o apie daugianarį kultūros ir raštijos modelį.
Kokioms Europos šalims LDK buvo artimesnė, padėtų išsiaiškinti socialiniai ir ekonominiai dalykai: koks buvo didžiosios visuomenės dalies gyvenimo būdas ar atskirų socialinių grupių pragyvenimo lygis. Natūraliai kyla kainų klausimas. Jų pokyčiai, infliacija atspindi ekonomikos raidą, o palyginimas su atskirų visuomenės grupių pajamomis atskleidžia gyventojų perkamąją galią, pragyvenimo lygį. Matyt, be šių duomenų faktiškai neįmanoma atsakyti ir į klausimą, kokią vietą Europoje užėmė LDK.
     
  Prieškarinėje lenkų istoriografijoje Franciszeko Bujako mokyklos pastangomis buvo ištirtos kainos keliuose didžiausiuose miestuose – Lvove, Liubline, Krokuvoje, Gdanske, Varšuvoje. Deja, Vilnius, vienas didžiausių Abiejų Tautų Respublikos ekonomikos centrų, į šią grupę nepateko. O juk kainos atskirose vietovėse skyrėsi, jas lėmė palyginti didelis vietos rinkų skaičius ir mažos jų teritorijos.  
     
Šalį maitinantys laukai
ATR buvo žemės ūkio kraštas, o jo produkcija sudarė gyventojų mitybos pagrindą. LDK XVIII a. II p. trijų pagrindinių javų pasėlių proporcijos buvo tokios: rugių – 48 proc., avižų – 35, 2 proc., miežių – 16,8 proc. (Mečislovo Jučo skaičiavimai, paremti 25 dvarų duomenimis).
         
  ATR buvo žemės ūkio kraštas, o jo produkcija sudarė gyventojų mitybos pagrindą.  
         
1765 metais Upytės pavieto seniūnijose pasėliai pasiskirstė taip: rugiai – 37,9 proc., avižos – 34,3 proc., miežiai – 22,4 proc., kviečiai – 1,9 proc., linai – 1,8 proc., žirniai – 1,6 proc., grikiai – 0,1 proc. Dėl derlių dydžio LDK tyrėjai nesutaria. Pasak vienų, buvo gaunama 3–4 grūdų, kiti teigia, kad 5–6 ir daugiau. Tai lėmė žemės kokybė: buvo vietų, kur buvo gaunama 8–10 grūdų, o derlingais metais net 12–14. Bet tai greičiau išimtys. Ypač maži derliai buvo Rytų Lietuvoje, buvusioje Vilniaus ekonominės įtakos sferoje. Priklausomai nuo metų derlius tame pačiame ūkyje galėjo smarkiai skirtis. Pvz., gerai tvarkomose Nieborovo prie Lovičo (Lenkija) valdose 1773–1785 m. rugių derlius svyravo nuo 3,4 iki 7,7 grūdų, kviečių – nuo 4,3 iki 8, miežių – nuo 2,4 iki 6,0, avižų – nuo 1,7 iki 5,9.
     
  XVIII amžiaus. pab. žemės ūkiu vertėsi 35 proc. miestų ir miestelių gyventojų (ne visi jie užsiaugindavo maistui reikalingų grūdinių kultūrų), kiti buvo priklausomi nuo į turgus atvežamos ir parduodamos produkcijos.  
     
Šeimos išlaidos XVIII amžiuje
Lenkų tyrėjai pažymi, jog XVIII a. II p. vienam gyventojui teko apie 350 kg svarbiausių grūdinių kultūrų (rugių, kviečių, miežių, avižų). Dalis šio kiekio buvo parduodama užsienyje, dalis suvartojama pašarams ar
         
  Didžiajai visuomenės daliai apsirūpinimas maistu, drabužiais, būstu vėsesnio klimato sąlygomis buvo gyvybės ir mirties reikalas.  
         
alkoholio gamybai, tad vienam asmeniui metams suvartojimui likdavo apie 150 kg grūdų produkcijos. Didelė gyventojų dalis privalėjo papildyti savo mitybą žirniais, kopūstais ir kt. Diduomenė su prekėmis galėjo „žaisti“. Štai 1773 m. spalio 10 d. Vilniuje vykusiame kaukių baliuje net buvo inscenizuota parduotuvė, kurioje „žydai“ dovanojo damoms daugybę įvairių geros kokybės ir brangių moteriškų prekių. Didžiajai visuomenės daliai apsirūpinimas maistu, drabužiais, būstu vėsesnio klimato sąlygomis buvo gyvybės ir mirties reikalas.
     
  Svarbus klausimas – atskirų šeimų pragyvenimo kaštai. Fr. Bujakas ir jo mokiniai iš pradžių manė, jog XVI–XVIII a. maistui teko 65 proc., drabužiams – 18 proc., būstui – 12 proc., apšildymui ir apšvietimui – 5 proc. Tokią pažiūrą sukritikavo Stanisławas Arnoldas, kuris nurodė, jog svarbu disponuoti konkrečios socialinės grupės konkrečioje epochoje tipiškais duomenimis. Pvz., 1723–1724 m. varšuvietis pirklys Zielieniewiczius išleisdavo maistui 69 proc., drabužiams – 6 proc., būstui – 9,5 proc., šildymui ir apšvietimui – 3,5 proc., kitoms išlaidoms (higienai, tarnams, bažnyčios reikmėms ir kt.) – 12 procentų. Bet ir tokio asmens biudžetas nebūtinai reprezentatyvus (beje, šis turtingas pirklys buvo į teismą trauktas kaip „girtuoklis ir sukčius“). Visgi duomenų, kurie padėtų rekonstruoti amatininkų, pirklių ir pan. biudžetus, beveik neišliko.  
     
Kainas šokdino ir blogi keliai, ir lietus
Nors 1785 m. buvo išleistas Stanislovo Augusto universalas, kuriame valdininkams nurodyta pranešti apie prekių kainas, tačiau masinių šaltinių apie kainas turime mažai. Svarbus šaltinis kainų istorijai
         
  Laikraščių pabaigose ar prieduose būdavo nurodomos miesto turgaus kainos.  
         
nušviesti yra tuometinė periodika. Laikraščių pabaigose ar prieduose būdavo nurodomos miesto turgaus kainos. XVIII amžiaus II p. vilnietiškoje spaudoje tokių duomenų irgi yra. 1788 metais Policijos departamentas nurodė miestams ir miesteliams pateikti kasmėnesines grūdų kainas Varšuvoje leidžiamo leidinio „Dziennik Handlowy“ redakcijai, kuri 1786–1793 m. paskelbė nemažai įvairių prekių Lenkijos ir Lietuvos didžiuosiuose miestuose (Vilniuje, Kaune) kainų.
     
  Kainų atskirose vietovėse tyrimai svarbūs, nes dėl orų, logistikos problemų tų pačių produktų kainos net arti viena kitos esančiose vietovėse skyrėsi. T. Korzonas pastebi, kad grūdų kainos 1766 m. atskirose ATR vietovėse galėjo skirtis 9–16 kartų. LDK grūdų kainos dėl mažesnių derlių ir brangesnės gamybos buvo didesnės.  
     
Toje pačioje vietovėje kainos svyravo. Pvz., Varšuvoje kviečių kainos galėjo šoktelti iki 2 kartų, o Vilniuje – beveik iki 5 kartų. Jis spėjo, kad tai lėmė nederliai. Pvz., 1785 m. buvo nederlingi. 1787 metų žiemą Vilniuje kviečiai ir rugiai pabrango atitinkamai net iki 120 ir 90 auks. už statinę. 1788 metų pavasarį jos nukrito nedaug. Kainas Vilniaus turguje veikė ir keliai. Rašytiniuose laikraščiuose dažnai rašoma, jog kainos pašoko dėl šlapių kelių neatgabenus produkcijos ar jos atvežus mažai: 1787 m. spalio 21 d. rašoma, kad „grūdų kainos mažai krenta dėl menko atvežimo“. Kartais pažymima, jog nepaisant didelio atvežimo kainos vis tiek nekrenta: 1787 m. rugsėjo 23 d. rašoma, kad „nepaisant didelio vakarykščio privežimo kainos nė kiek nekrenta, matyt, kiek palaukus (nukris)“. Kartais pastebima, jog kai kurių produktų iš viso nebuvo atvežta. Didelės įtakos turėjo ir lietų sukeliami nederliai: 1785 m. rugsėjo 10 d. rašoma, kad „nesiliaujantys lietūs trukdo ūkininkams nuimti gausų derlių, todėl visų javų ir šieno kainos turguje vis labiau auga“.
Viena „brangiausių“ valstybių Europoje
Žemės ūkio produktų (rugių, kviečių, avižų, miežių, grikių, žirnių) kainos nuolat svyruodavo: po derliaus nuėmimo liepą ir rugpjūtį paprastai nusistovėdavo žemiausios kainos, paskui jos pamažu kildavo iki didžiausių dydžių, galiausiai
         
  Didžiausios buvo kviečių, o mažiausios – pašarui skirtų avižų  kainos  
         
prieš naujojo derliaus nuėmimą kainos dar pakildavo. Jos tiesiogiai įtakojo iš grūdinių kultūrų pagaminamų maisto produktų (košės, miltų ir duonos) kainas. Grūdų kainos ATR didžiuosiuose miestuose buvo didesnės nei Vakarų Europoje. Nemažą įtaką tam darė perpirkėjai, su kuriais nesėkmingai kovota. XVIII amžiaus II p. Vilniaus duomenys rodo, jog grūdinių kultūrų produktų kainos turguje svyravo kaip ir didžiuosiuose ATR miestuose. Didžiausios buvo kviečių, o mažiausios – pašarui skirtų avižų  kainos. Priklausomai nuo laikotarpio kainos galėjo skirtis iki 50 procentų. Jos stabiliai augo. Ateities tyrimai turėtų atskleisti, kokią įtaką darė kainos Vilniaus ir LDK visuomenės pragyvenimo lygiui.
     
 
Metai
Rugiai
Kviečiai
Miežiai
Avižos
Grikiai
Žirniai
Džiovinti
Nedžiovinti
Žieminiai
Vasariniai
 
1774
34–50
32–42
80–104
40–96
30–42
18–32
20–32
34–48
1775
44–88
40–80
80–112
60–92
30–58
24–40
20–36
32–50
1776
56–78
52–64
84–104
72–84
42–72
24–48
32–48
34–58
Šaltinis: Gazety Wileńskie, 17741776. Lietuviška / vilnietiška statinė 406, 5 litrų. Kainos nurodomos nuo min iki max.
 
     
Aivas Ragauskas
Gazety Wileńskie, 1774–1776; T. Korzon, Wewnętrzne dzieje Polski za Stanisława Augusta (1764–1794). Badania historyczne ze stanowiska ekonomicznego i administracyjnego, Kraków, 1883, t. 2, p. 74–105; M. Jučas, Baudžiavos irimas Lietuvoje, Vilnius, 1972, p. 34–81.