Asmenybės / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Gydytojas iš Vokiečių gatvės: Motiejus Vorbekas-Lettowas

Vienas žymiausių XVII a. Vilniaus miestiečių – liuteronas, medikas ir Vilniaus miesto tarėjas Motiejus Vorbekas-Lettowas (1593–1663) tarp protestantiškų miestiečių išsiskyrė padaryta karjera. Dėl asmeninių sugebėjimų,
 
Įdomybė
 
Medikas Motiejus Vorbekas-Lettowas – vienas žymiausių XVII a. Vilniaus miestiečių, pakilęs į bajorų luomą. Asmeninių sugebėjimų, aukštos gydytojo kvalifikacijos ir karaliaus bei LDK didikų protekcijų dėka jam pavyko pasiekti išsvajotą bajorystę. Įveikęs visas kliūtis, miestietis iš Vokiečių gatvės sudarė visas sąlygas savo palikuonių įsitvirtinimui bajoriškoje erdvėje.
 
aukštos gydytojo kvalifikacijos ir karaliaus bei LDK didikų protekcijų vokiečių kilmės M. Vorbekas-Lettowas pasiekė išsvajotą bajorystę. Įveikęs visas kliūtis, miestietis iš Vokiečių gatvės sudarė visas sąlygas savo palikuonių įsitvirtinimui bajoriškoje erdvėje. Jo gyvenimo būdas ir mentalitetas, požiūris į mokslą ir turtą, puoselėti ryšiai su Vilniaus miesto valdančiojo elito atstovais dar buvo miestietiški. Visa tai užfiksuota unikaliame šaltinyje – M. Vorbeko-Lettowo dienoraštyje „Atminties lobynas“ (paskelbta 1968 m.). Tai kol kas ir vienintelis žinomas išlikęs XVII a. Vilniaus miestiečių autobiografinis tekstas, pateikiantis daug vertingų duomenų apie autoriaus šeimą ir giminę, tarpusavio santykius, jų mentalitetą ir kasdienį gyvenimą.
Po valdovo sparnu
     
  Atsiminimų, namų knygų, kronikų ir panašių užrašų rinkinių turėjimas ir rašymas buvo įprastas vokiškos kultūros kraštų išsilavinusiems ir turtingesniems miestiečiams. M. Vorbeko-Lettowo protėviai kilo iš Karališkosios Prūsijos. Šeimos genealogijos knygą vedė jau Motiejaus senelis, ne itin turtingas, tačiau apsišvietęs Elbingo miestietis Martynas († 1595). „Protėvių pavyzdžiu“ toliau ją pildė Vilniuje apsigyvenęs Motiejaus tėvas Matas (apie 1558–1624). Kaip tik praturtėjusio, Radvilas aptarnaujančio balverio (barzdaskučio-chirurgo), Vilniaus liuteronų bažnyčios senjoro Mato Lettowo ir Elžbietos Bausin šeimoje ir gimė būsimas diplomuotas medikas Motiejus. Mirdamas tėvas jam paliko du mūrnamius Vilniuje.  
     
 
Tėvas Motiejui suteikė puikų vidurinį išsilavinimą (Vilniaus liuteronų mokykloje, vėliau – Gdansko gimnazijoje ir Vilniaus akademijoje), o nuo 1610 m. išsiuntė mokytis į užsienį. Po trumpai trukusių teisės studijų, paklusęs tėvo valiai, M. Vorbekas-Lettowas Padujoje baigė medicinos mokslus ir įgijo medicinos mokslų daktaro laipsnį. Grįžęs į Lietuvą medikas siekė socialinės karjeros. Iš pradžių tapo Vilniaus vaivados Kristupo II Radvilos mediku, o karo žygiuose Livonijoje (ypač karinėje kampanijoje prie Smolensko 1634 m. pab.) savo mediko kvalifikacija atkreipė valdovo Vladislovo Vazos dėmesį.
         
  Valdovą kankino ligos, jis kentėjo skausmus. Tai lėmė Motiejaus įsitvirtinimą dvare.  
         
Be to, valdovas kurį laiką palankiai žiūrėjo į protestantizmą, protegavo vokiečių kultūrą ir domėjosi mokslu. Valdovą kankino ligos, jis kentėjo skausmus. Tai lėmė Motiejaus įsitvirtinimą dvare. Net miestiečių kilmė jam netrukdė. Tokių dvariškių buvimas buvo įprastas tiek karaliaus, tiek ir didikų dvaruose. Prasidėjo sparti M. Vorbeko-Lettowo karjera: jau kitais metais jis buvo paskirtas karaliaus gydytoju, maždaug tuo pačiu metu Vilniaus magistratas jį išrinko suolininku (teismo pareigūnu), netrukus ir tarėju, dar po metų gavo iždo dvariškio privilegiją ir karaliaus sekretoriaus pareigas. Visa tai jam užtikrino apie 3 000 auksinų metinių pajamų. 1635 metais Vladislovas Vaza M. Vorbekui-Lettowui suteikė nobilitacinę privilegiją (nobilitacija – pareigų paaukštinimas) ir indigenatą (pilietybę).
Luominė metamorfozė
Po valdovo mirties išlaikyti pasiektą padėtį M. Vorbekui-Lettowui padėjo jo globėjų didikų parama, ypač daug pagelbėjo Radvilų giminės atstovai: Vilniaus kaštelionas Jonušas Radvila, LDK kancleris Albrechtas Stanislovas Radvila ir LDK arklidininkas Boguslovas Radvila. Su pastaruoju didiku medikas artimai bendravo paskutiniais savo gyvenimo metais. Siekdamas įsitvirtinti bajoriškoje visuomenėje, M. Vorbekas-Lettowas privalėjo turėti įtakingų globėjų.
         
  Netrukus po indigenato suteikimo medikui teko ne sykį aiškintis dėl savo bajorystės, jis kaltintas plebėjiškumu (plebėjas – viduramžių miesto varguomenės žmogus).  
         
Netrukus po indigenato suteikimo medikui teko ne sykį aiškintis dėl savo bajorystės, jis kaltintas plebėjiškumu (plebėjas – viduramžių miesto varguomenės žmogus). Nuo 1633 m. seimas uždraudė privatų priėmimą į herbą, M. Vorbeko-Lettowo įbajorinimas tebuvo privati karaliaus akcija, todėl naujuoju bajoru jis tapo tik faktiškai. Po valdovo mirties pradėta kelti klausimą dėl jos teisėtumo, prireikė ir kitų bajorystės įrodymų bei įtakingų didikų globos. Grėsė kai kurių iki gyvos galvos karaliaus duotų valdų Starodubo paviete atėmimas. Siekdamas patvirtinti savo bajorystę, 1637 m. M. Vorbekas-Lettowas oficialiai atsisakė Vilniaus miesto tarėjo pareigybės.
Visgi ryšių su gimta Vilniaus aplinka jis nenutraukė. Balansuodamas tarp miestiečių ir bajorų M. Vorbekas-Lettowas tapo įtakingu liuteronų bažnyčios vyresniuoju. Tarp jo draugų ir pažįstamų buvo nemažai kolegų protestantų, magistrato narių, net ir katalikas Vilniaus vaitas Tomas Bildziukevičius.
         
  Faktiškasis bajoras toliau išlaikė miestietišką verslumą: nuomojo valdas, turėjo alaus daryklų, organizavo medienos apdirbimą, skolino pinigus ir kurį laiką administravo Vilniaus pinigų kalyklą.  
         
Tremtyje (Karaliaučiuje) jis nepriteklius kentė kartu su kitų Vilniaus miestiečių elito šeimų atstovais. Integruodamasis į bajorišką visuomenę sugyveno ir su katalikais: karjeros sumetimais jis neprieštaravo dėl naujagimio katalikiško krikšto, o vieną savo vaiką palaidojo katalikų kapinėse, sūnus Jonas mokėsi Vilniaus akademijoje. Nors ir nebendravo su stačiatikiais, tačiau neprieštaravo sūnaus santuokai su stačiatike Ana iš miestiečių Dorofejevičių šeimos. Faktiškasis bajoras toliau išlaikė miestietišką verslumą: nuomojo valdas, turėjo alaus daryklų, organizavo medienos apdirbimą, skolino pinigus ir kurį laiką administravo Vilniaus pinigų kalyklą.
     
  Bajoriškoje visuomenėje įsitvirtino M. Vorbeko-Lettowo palikuonys. Savo sūnums M. Vorbekas-Lettowas suteikė išsilavinimą ir atidavė į tarnybą pas įvairius didikus. Vieni jų tapo kariškiais, kiti – valdininkais. Aleksandras ir Kristupas Vorbekai-Lettowai tapo LDK kariuomenės lauko sargybiniais, ėjo Starodubo pavieto žemės pareigybes.
Taigi vokiečių kilmės Vilniaus miestiečio mediko palikuonys prarado paskutines vokiškumo žymes, perėjo į katalikybę ir pasiekė tai, ko siekė M. Vorbekas-Lettowas, miręs 1663 m. birželio 7 dieną.
 
     

Aivas Ragauskas
A. Ragauskas, Iš „XVII a. Vilniaus miestiečių valdančiojo elito istorijos: Motiejus Vorbekas-Lettowas (1593–1663) ir jo „Atminties lobynas“, Lietuvos istorijos metraštis, 1996 metai, Vilnius, 1997, p. 5–42; idem, Karaliaus sekretoriaus medicinos daktaro Motiejaus Vorbeko-Lettowo (1593–1663) testamentas – šaltinis įžymiojo vilniečio biografijai, LDK: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos studijos, sud. A. Ragauskas, R. Jurgaitis, Vilnius, 2001, p. 44–59.