Asmenybės / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Henrikas Valua – pabėgęs valdovas

Henrikas Valua – trumpiausiai valdęs Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valdovas. De facto jo valdymas netruko vienerių metų. Jis – vienintelis iš sosto pabėgęs valdovas: negavęs leidimo pasitraukti iš einamų pareigų, Henrikas Valua savavališkai naktį iš 1574 metų birželio 28-osios į 29-ąją pabėgo į Prancūziją, kur tapo šios šalies karaliumi Henriku III ir, kaip rašė istorikas Konstantinas Avižonis (1909–1969), „tapo žinomas kaip blogiausias Prancūzijos valdovas“. Tiesa, Henrikas paliko milžinišką žymę tiek ATR teisėje, tiek šiuolaikinėje istorinėje sąmonėje.
Kultūrinis šokas Anžu kunigaikščiui
Būtent Henrikui Valua buvo ištarta nelyg civilizacinius skirtumus įkūnijanti frazė „si non jurabis, non regnabis“, reiškianti, kad „neprisieksi – nevaldysi“. Tiesa, istoriniuose šaltiniuose užfiksuota frazė buvo kitokia: „et nunc nisi id feceris, rex in Polonia non eris“ („jei to nepatvirtinsi, karaliumi Lenkijoje nebūsi“). Tai pavyzdinė frazė, išreiškianti kontrastą tarp respublikoniškos ATR ir absoliutinės Prancūzijos. Tiek viena, tiek kita dar nebuvo įgyjusios savo išraiškingiausių formų, tačiau net ir tuo metu, XVI a. II p., toks žemesnio luomo žmonių – ATR pasiuntinių – įžūlumas Anžu kunigaikščio akivaizdoje buvo neįsivaizduojamas. Janas Zborovskis, šios
         
  Henriko Valua pabėgimas įvairiuose (nebūtinai istorikų pateikiamuose) kontekstuose interpretuojamas arba kaip ATR materialinės civilizacijos atsilikimo, arba prancūzų kilmingojo „išpuikimo“ pašaipus simbolis.  
         
frazės autorius, buvo turtingas ir įtakingas ATR, todėl galėjo sau tai leisti. Henriko Valua pabėgimas įvairiuose (nebūtinai istorikų pateikiamuose) kontekstuose interpretuojamas arba kaip ATR materialinės civilizacijos atsilikimo, arba prancūzų kilmingojo „išpuikimo“ pašaipus simbolis.
 
Įdomybė
 
Skandalingai pabėgęs Lenkijos ir Lietuvos karalius Henrikas Valua nenutraukė visų ryšių su palikta karalyste: iki gyvenimo pabaigos, užpuolus migrenai, dėdavosi parsivežtą lenkišką kepurę, su kuria buvo tapomi jo portretai net grįžus į Prancūziją.
 
Galbūt politinės kultūros skirtumais ir galima paaiškinti šio karaliaus karūnacijos proga itin dosniai dalintas privilegijas, kuriose reikalavimai buvo keliami šiek tiek aukštesni, nei buvo tikimasi gauti. Galima tai pavadinti mėginimu įsiteikti naujiesiems pavaldiniams, kurių kuriamus aštrius kampus turėjo suapvalinti tolesni valdovo potvarkiai ir sprendimai. Deja, jų Henriko Valua valdiniai nesulaukė. Nieko reikšmingesnio per savo trumpą karaliavimo laikotarpį be elekcijos (lot. Electio – išrinkimas) ir pasirengimo jai karalius ATR nepasiekė. Galima spėti, kad karaliaus reikalavimas „atleisti“ jį iš valdovo pareigų turėjo būti nejaukus tiek vienai, tiek kitai šaliai, kaip ir pabėgimo bei prašymo grįžti procesas. Tokia kvailokai pasibaigusi elekcija buvo atšaukta 1575 m. kovo 13 dieną. Tačiau grįžkime prie elekcijos ir jos pasekmių.
Derybos, pravirkdžiusios karalių
ATR pasiuntiniai, vadovaujami Jano Zborovskio, 1573 m. atvykę derėtis dėl elekcijos sąlygų į Paryžių, reikalavo, jog Henrikas Valua į iždą įneštų 450 000 florinų per metus (apie 431 000 lenkiškų auksinų) ir sumokėtų savo pirmtako Žygimanto Augusto bei valstybės skolas. (Beje, 1570–1572 m. Elbingo uoste statytas ~400 tonų talpos karo laivas „Smok“ („Slibinas“) kainavo 7 716 auksinų.) Tokia suma, nors ir įkandama, išrinktajam nebuvo priimtina. Henrikas Valua iš dalies dėl pasiuntinybės tarpusavio nesutarimų nusiderėjo iki 84 000 ir įsiskolinimų, skirtų valstybės gynybai, padengimo. Tiesa, net ir tai pasirodė esą pažadai.
     
  Šios derybos kai kuriems įvykių liudininkams kėlė nuostabą, iš kurios gimė ATR karaliaus palyginimai su Venecijos dožų (it. doge < lot. dux – vadas) padėtimi ir kalbos apie katastrofiškai neigiamas elekto nuostatas tuo klausimu. Neva Henrikas Valua po derybų su lenkų pasiuntinybe kelias dienas ir naktis verkęs (tuo metu karaliai dažnai, anot liudytojų, verkdavo). Nors suprasti paraidžiui tokių pasakymų nereikėtų, kyla klausimas, kas vertė Anžu kunigaikštį tapti ATR valdovu, jei šis postas neatrodė geistinas? Pagrindinis atsakymas – vienas: didžioji politika.  
     
Po kiek daugiau kaip pusės šimtmečio karų tarp Habsburgų ir Valua, nusidriekusių per didžiąją dalį Vakarų Europos, Habsburgų Ispanija didžiai Valua Prancūzijos nuoskaudai 1559 m. iškilo kaip dominuojanti jėga Europoje. O 1569 m. sujungta į vieną politinį darinį ATR buvo plotu didžiausia valstybė tuometinėje Europoje. Būdama Otomanų imperijos sąjungininkė (su būsimuoju valdovu Selimu II sutartį pasirašė Žygimantas Augustas, pratęsdamas ilgą taikos tradiciją) ATR tiko Valua dinastijai, o pastaroji – Otomanų spaudimo nesigviešiančiai Lenkijai. Lietuvoje vis dar buvo įtakingi Habsburgai, tačiau Henriko Valua kandidatūrą palaimino ir Žygimantas Augustas. Be to, į po Jogailaičių dinastijos, vienos didžiųjų politikos žaidėjų, pabaigos susikūrusį vakuumą kandidatavo tik tinkamo statuso asmenys.
Suvenyras iš Lenkijos
Manoma, kad atvykęs Henrikas Valua pamilo Vavelį, pamėgo Lenkiją ir patogiai įrengtus karališkuosius rūmus. Iki gyvenimo pabaigos, užpuolus migrenai, dėdavosi parsivežtą lenkišką kepurę, su kuria buvo tapomi jo portretai net grįžus į Prancūziją. Tad, kai politinės aplinkybės susiklostė palankiai, sprendimas išvykti negalėjo būti lengvas.
         
  Retrospektyviai žvelgiant, išvykimas į Prancūziją buvo klaida  
         
Asmeninės, politinės ir religinės priežastys, sėkmingai papildydamos viena kitą, karalių privertė kreiptis į seimą. Tačiau seimas nesprendė reikalų taip sparčiai, kaip jie rutuliojosi Prancūzijoje. Tą pačią naktį karalius atliko veiksmą, įrašiusį jį į ATR istoriją kaip „pabėgusį valdovą“: nelaukdamas seimo sutikimo, pabėgo iš Vavelio. Kol dvariškiai susizgribo ir įsiveržė pro užrakintas duris į valdovo apartamentus, juose tebuvo likęs pažas. Retrospektyviai žvelgiant, išvykimas į Prancūziją buvo klaida: Henriko III gyvybę 1589-ųjų vasarą atėmė fanatikas – domininkonų vienuolis Žakas Klėmanas (Jacques Clément). Tuo metu ATR protestantams buvo saugesnė. Net neminint akivaizdžiai patogesnių kepurių.
     
  Greta pabėgimo istorijos Lietuvoje ir Lenkijoje Henrikas Valua paliko savo vardo artikulus. Ne jis juos sudarė, tačiau šie valdovo įsipareigojimai tapo visų tolesnių ATR politinės tautos sandėrių su renkamais valdovais pagrindu ir pergyveno patį Henriką. Žvelgiant iš istorijos perspektyvos, tai gerokai svarbesnis, nemarus palikimas. Tačiau sunku įsivaizduoti mirštant ir šią dramatišką istoriją apie iš sosto pabėgusį valdovą.  
     

Naglis Navakas
Stanisław Grzybowski Henryk Walezy. Wrocław-Warszawa-Kraków-Gdańsk: Ossolineum, 1980.