Ženklai, simboliai / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Hipocentauras: demoniška prigimtis ir šlovės ženklas

     
  Kuo skiriasi kentauras nuo hipocentauro? Kodėl apie prieštaringai vertinamą būtybę rašoma Lietuvos metraščiuose? Kodėl hipocentauras Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tapo šlovės ženklu?
Kentauras – mitinė fantastinė būtybė, iki juosmens turinti vyro pavidalą, o žemiau – žirgo. O hipocentauras – antikinio kentauro ir Vakarų Europos katalikybės įtakos padarinys. Jis nuo kentauro skiriasi tuo, jog hipocentauro uodega yra virtusi žalčiu, į kurio nasrus iš lanko paleidžiama strėlė.
 
     
Demoniškas hibridas ar žmogaus dualizmo įsikūnijimas?Pusiau žmogaus – pusiau žirgo būtybė žmonių pasaulėžiūroje atsirado, kai ankstyvosios apie jojimą dar neišmanančios kultūros susidūrė su jas puolančiais raiteliais. Žmogus ir žirgas joms atrodė kaip visuma. Anot vienos kentaurų kilmės versijos, šių antgamtinių būtybių genezė yra susijusi su trakiečiais ir tesaliečiais, kurie raiti medžiodavo bulius.
         
  Graikų mitologijoje kentauras įkūnija nežabotą, socialinėms visuomenės normoms prieštaraujančią laukinę gamtos jėgą, ištvirkimą ir girtuokliavimą.  
         
Pasak kitos prielaidos, kentaurai galbūt atsirado Babilone, apie 1750 m. pr. Kr. kasitams atsikėlus į Tarpupį. Kasitai, ženklindami savo žemių ribas, naudojo akmeninius riboženklius su įrėžtomis antgamtinėmis figūromis, tarp kurių buvo ir pusiau žmogaus – pusiau žirgo atvaizdų. Juos nuo įprastų kentaurų skiria tai, jog šios fantastinės būtybės turėjo sparnus ir skorpiono uodegą. Būtybės buvo vaizduojamos kaip medžiotojai su lankais. Tai pirmieji žinomi kentaurų – šaulių atvaizdai. Manoma, kad kentaurai galėjo atsirasti dar anksčiau Indijoje. Daroma prielaida, jog hetitai paskleidė kentauro vaizdinį Graikijoje, kurioje ši antgamtinė būtybė išpopuliarėjo ir užėmė ypatingą vietą dvasiniame ir meniniame antikinės visuomenės gyvenime.
Graikų mitologijoje kentauras įkūnija nežabotą, socialinėms visuomenės normoms prieštaraujančią laukinę gamtos jėgą, ištvirkimą ir girtuokliavimą. Kentaurai, neskaitant kai kurių išskirtinių šios rūšies būtybių, siejamų su gydymo menu, paprastai žymėjo  žvėriškumą, šiurkščias gamtos jėgas ir nevaldomus instinktus (manyta, kad žmogus gali tik iš dalies sutramdyti laukinę prigimtį). Vėlyvosios antikos veikale ,,Physiologus“ kentauras yra eretiko, susipažinusio su krikščionišku mokymu, tačiau neteisingai jį pritaikančio, simbolis. Chironas (vienintelis gerasis kentauras, pasižymėjęs puikiu muzikos, jojimo, karo meno, medžioklės ir gydymo išmanymu), skirtingai nei kiti kentaurai, paprastai vaizduotas su lanku ir strėle.
         
  Hipocentauras galėjo būti ir krikščionybės, kaip priešpriešos pagonybei, simbolis.  
         
Krikščioniškoje simbolikoje buvo priimtas būtent kentauro – šaulio įvaizdis, tačiau ankstyviesiems krikščionims jis reiškė nevaldomas aistras, velnią. Nors krikščioniškoje simbolikoje paprastai kentaurui yra priskiriamos negatyvios reikšmės, Klemensas Aleksandrietis (apie 150–215) jame įžvelgė ir pozityvią prasmę, teigdamas, jog žmogus yra panašus į kentaurą, kurį sudaro protingoji ir neprotingoji dalys, širdis ir kūnas. Kūnas paklūsta žemės galiai, o širdis, jei ją lavina teisinga filosofija, yra nukreipta į Dievą. Taigi kentauras išreiškia ne vieną dichotomiją: žvėrį – žmogų, laukinį – civilizuotą, fizinę jėgą – intelektą, aistrą – protą...
Krikščioniškas simbolis su pagoniška uodega
Pirmą kartą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kentauras pasirodo Simono Jonaičio Alšėniškio ir Mykolo Jonaičio Alšėniškio 1422/1423 m. prie Melno taikos sutarties akto prikabintų antspaudų vaizduliuose. Galima manyti, kad kentauras į LDK kilmingųjų heraldiką atėjo per bažnytinį meną ir literatūrą.
 
Įdomybė
 
Kentauras – mitinė fantastinė būtybė, iki juosmens turinti vyro pavidalą, o žemiau – žirgo. O hipocentauras – antikinio kentauro ir Vakarų Europos katalikybės įtakos padarinys. Jis nuo kentauro skiriasi tuo, jog hipocentauro uodega yra virtusi žalčiu, į kurio nasrus iš lanko paleidžiama strėlė. Pastarasis, manoma, kaip pagonybės ir krikščionybės kovos simbolis, paplito LDK didikų heraldikoje.
 
Alšėniškių kentauro simbolio savo herbe pasirinkimą galėjo įtakoti tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčia, kurių simbolikoje ši mitinė būtybė buvo populiari. Kentauro pasirinkimo motyvas galėjo būti susijęs su karyba, tuo metu LDK susidariusia politine situacija. Šalyje stiprėjant krikščionybei ir kontaktams su Vakarų kultūra, kentauras XV a. antrame ketvirtyje virto hipocentauru. Alšėniškių herbo funkcija (tai, ką buvo norima herbu pasakyti) buvo išplėsta. Hipocentauras galėjo būti ir krikščionybės, kaip priešpriešos pagonybei, simbolis. Ankstyvuoju krikščionybės laikotarpiu žaltys, įkūnijęs gėrio pradą, viduramžiais buvo demonizuotas. Jo simbolika tapo susijusi su tamsos ir pragaro dvasia, demonu, blogio pradu. Taigi Alšėniškių herbe esančio hipocentauro kompozicija, kurioje šaunama į žaltį, išreiškia dvi kovas. Tai žmogaus kova su instinktais, nuodėminga, pasiduodančia gundymui prigimtimi. Turint omenyje, kad žaltys – pagonybės simbolis, minimas herbas galėjo demonstruoti ir krikščionybės kovą su pagonybe. Galima daryti prielaidą, jog pastarasis aspektas kunigaikščiams Alšėniškiams buvo svarbiausias, renkantis hipocentauro kompoziciją savo herbui.
         
  Giminės senumas ir garbingumas buvo itin svarbus kilmingųjų statuso kėlimo LDK visuomenėje veiksnys.  
         
Išmirus Alšėniškiams, hipocentaurą pradėjo naudoti Giedraičiai. Jie teigė, kad kentauro herbą turėjo dar iki susipykstant su Alšėniškiais, kilusiais iš to paties protėvio kaip ir Giedraičiai. Kadangi hipocentauro herbą savo heraldikoje pradėjo naudoti visuomenėje žemesnį statusą už kitus giminės atstovus turintys Giedraičiai, spėjama, kad taip jie norėjo pabrėžti savo kilmingumą ir giminės senumą. Nuo XVI a. pab. Giedraičių heraldikoje buvo naudojami rožės ir kentauro – hipocentauro herbai, o atskirose giminės linijose hipocentauras ilgainiui ėmė vyrauti.
Kentauro – hipocentauro šlovės genezė įtvirtinta Lietuvos metraščiuose. Bychoveco kronikoje rašoma, jog bėgdamas nuo Atilos kariuomenės siautėjimo iš Romos pasitraukė ,,kunigaikštis, vardu Apolonas, [...], o su juo – penki šimtai vien Romos patricijų. Tarp jų pasirodė esančios keturios Romos patricijų giminės: Kentauro herbo – Dausprungas, Stulpų herbo – Prosperas Cezarinas, Meškos herbo – Julijonas, o Rožės herbo – Hektoras.“ Pusiau žmogaus – pusiau žirgo simbolis tapo garsių Lietuvos giminių, kildinusių save iš Romos, senos ir garbingos kilmės išraiška. Giminės senumas ir garbingumas buvo itin svarbus kilmingųjų statuso kėlimo LDK visuomenėje veiksnys. 
 
Agnė Railaitė

Literatūra: Railaitė Agnė. Hipocentauro atsiradimas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilmingųjų heraldikoje, Lietuvos istorijos metraštis, t. 2010/1, Vilnius, 2011, p. 23–38.