Valstybė ir politika / XV-XVI a.
Grįžti

Horodlės „susibroliavimas“ – perimti herbai ir „reali politika“

Simbolinė giminyst1413 m. nutiko įvykis, likęs ne tik istorinėje
         
  Bendras giminės ženklas – herbas – turėjo liudyti lenkų ir lietuvių bajorų solidarumą.  
         
Lietuvos ir Lenkijos atmintyje, bet ir nulėmęs lietuvių bajorų herbų tradiciją. 1413 metų spalio 2 d. Horodlėje, tarp Lenkijos ir Lietuvos esančioje Ukrainos pasienio pilyje, buvo atnaujinti ne tik unijiniai lenkų ir lietuvių įsipareigojimai, bet ir įvyko niekur kitur neregėtas dviejų tautų kilmingųjų susibroliavimo aktas.
     
  47 lenkų bajorai suteikė savo herbus 47 lietuvių bajorams: Lenkijos Karūnos maršalas Zbignevas iš Bžezios savo Zadoros herbą suteikė Trakų vaivadai Jauniui Valimantaičiui, Krokuvos kaštelionas Kristinas iš Ostrovo Ravos herbą – Vilniaus kaštelionui Mykolui Minigailai, Krokuvos vyskupas Andriejus Jastšenbecas Vanago herbą – Polocko seniūnui Jonui Nemirai, Gniezno arkivyskupas Mikalojus Tronba Trijų Ragų herbą – Kristinui Astikui, karaliaus sekretorius Jonas Menžikas Vadvičiaus herbą – Petrui Mantigirdaičiui, Sieradzės pakamaris Jokūbas iš Rogožno Habdanko herbą – Jonui Goštautui ir t. t. Ši akcija buvo suvokiama kaip adopcija – simbolinis naujų narių priėmimas į savo giminę. Nuo šiol bendras giminės ženklas – herbas – turėjo liudyti lenkų ir lietuvių bajorų solidarumą. Tai buvo originali Jogailos ir Vytauto bei jų patarėjų idėja, siekiant suartinti visuomenes, kurios nepaisant kelis dešimtmečius egzistuojančios unijos tarp savęs kontaktavo ir viena apie kitą žinojo nepakankamai.  
     

Nedarni tautų šeimaTačiau Horodlėje užmegzta herbinė giminystė tarp lenkų ir lietuvių liko tik ženklų pasaulyje. Lietuvių didikų giminės perėmė lenkiškus herbus ir juos nuo to laiko nuolat naudojo: Astikai ir Radvilos – Tris Ragus, Kęsgailos – Zadorą, Manvydai – Lelivą, Goštautai – Habdanką. Tačiau tai nesustiprino asmeninių santykių. Vis labiau savo politinę reikšmę suvokiantys didikai tęsė Vytauto laikais išryškėjusią politikos kryptį, kuomet buvo stengiamasi plėtoti savarankišką užsienio politiką, išsaugoti senąsias valstybės ribas („Vytauto sienas“) ir turėti atskirą didįjį kunigaikštį. Visa tai žadino naujus nesutarimus su lenkais.
 
Įdomybė
 
Didysis kunigaikštis Švitrigaila negerdavo iš Lenkijos atvežto vyno, o Ordino ir lietuvių korespondencijoje atsirado „klastingų lenkų“ įvaizdis. 1453 metais lietuvių pasiuntiniai Ordino magistro akivaizdoje skundėsi lenkais, „kad šie juos laiko baudžiauninkais ir vadina pavaldiniais“, kai tuo tarpu „jie, kaip kilmingi žmonės, yra pavaldūs ir paklusnūs tik Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, o ne lenkams“.
 
Nepaisant bendrų valdovų iš Jogailos giminės pastangų, ryšiai tarp abiejų kraštų bajorijos mezgėsi lėtai ir sunkiai. XV amžiuje Lietuvoje lenkai buvo ne tokie jau dažni svečiai. Kiek daugiau jų būta valdovo dvare (raštininkai) ir Bažnyčioje, tačiau paprastai tai būdavo laikina viešnagė. Svarbiausieji abiejų kraštų asmenys – didikai – liko vieni kitiems svetimi. Horodlėje numatyti bendri suvažiavimai, kurių metu turėjo būti derinamos skirtingos pozicijos, organizuoti itin retai. Dažnai jie baigdavosi abipusiais pykčiais ir išankstiniais kaltinimais. Glaudesnius ryšius atspindinčios santuokos tarp lenkų ir lietuvių didikų prasidėjo stebėtinai vėlai.Tik XV a. pabaigoje, praėjus beveik 100 metų nuo unijos pradžios, išgirstame apie pirmąsias lenkų ir lietuvių diduomenės giminių atstovų vedybas. 
     
  Lenkų didikai su pasiuntinybėmis reguliariai lankėsi Lietuvoje, kai kurie iš jų garsėjo kaip santykių su lietuviais ekspertai, tačiau šio politinio bendravimo nelydėjo neformali, tampriais asmeniniais ryšiais paremta komunikacija. Tai lėmė ne vien politiniai nesutarimai. Lenkų didikai lietuvių dar nelaikė lygiaverčiais politiniais partneriais. Žymaus lenkų kronikininko Jono Dlugošo teiginys, kad tik lenkų dėka lietuvių bajorai išsilaisvino iš despotinės didžiojo kunigaikščio valdžios pančių, liudija paplitusį lenkų arogantišką požiūrį į LDK kilmingųjų valdžią.  
     
Mišrios santuokos ir mokslai Krokuvoje sutvirtina brolystę
Vis dėlto ilgas Kazimiero Jogailaičio viešpatavimas abiejų valstybių sostuose (1440/47–1492) lėmė Lenkijos ir Lietuvos politinio elito suartėjimą.
         
  Lenkų ir lietuvių komunikacijoje paplito „brolio“, „draugo“, „bendros gerovės“ (res publica) sąvokos ir įvaizdžiai.  
         
Ypač svarbi buvo Krokuvos dvaro integracinė įtaka, čia susitikdavo ir bendraudavo abiejų šalių didikai. Nuo šio laiko žinome ir pirmuosius bičiulystės bei vedybinės giminystės tarp LDK ir Lenkijos didikų atvejus. Pirmoji kregždė buvo Kazimiero dvarionio, vėliau LDK kanclerio ir Vilniaus vaivados Aleknos Sudimantaičio dukters Aleksandros santuoka (1484) su žymios Mažosios Lenkijos didikų Tenčinskių giminės atstovu Mikalojumi Tenčinskiu, kurią asmeniškai palaimino valdovas. Kitas kontaktų tarp lenkų ir lietuvių kilmingųjų intensyvėjimo etapas buvo didžiojo kunigaikščio dvaras Vilniuje Aleksandro Jogailaičio laikais, kuriame buvo sutelktas gausus kilmingų lenkų ir lietuvių kilmingų dvariškių būrys. Šiuos lenkų ir lietuvių ryšius dar labiau sustiprino tuo metu prasidėjusi didikų studijų kelionių mada, kurių maršrutas visų pirma driekėsi į Krokuvą. Visa tai sąlygojo ne tik gerėjančias lenkų kalbos žinias LDK diduomenėje, bet ir svarbesnį reiškinį – bendrų politinių kategorijų ir sampratų perėmimą.
     
  Sykiu vyko procesai ir kita kryptimi. Dar 1447 m. Kazimiero privilegija LDK didikai išsikovojo Europoje (taip pat ir Lenkijoje) paplitusį indigenato teisės principą. Šis principas numatė, kad pasaulietinės ir dvasinės pareigybės turi atitekti tik vietiniams gyventojams („čiabuviams“). O 1492 m. Aleksandro privilegija šią teisę papildė draudimu lietuvaites vedantiems svetimšaliams (omeny turėti visų pirma lenkai) gauti valdų LDK teritorijoje.  
     

Nežiūrint teisinių suvaržymų ir politinių prieštaravimų, XVI a. pirmoje pusėje kontaktai tarp lietuvių ir lenkų pagerėjo. Abi pusės keitėsi reguliariomis pasiuntinybėmis, intensyviai susirašinėjo, rengė bendrus suvažiavimus, kurie peraugdavo į bendrus seimus. Lenkų ir lietuvių komunikacijoje paplito „brolio“, „draugo“, „bendros gerovės“ (res publica) sąvokos ir įvaizdžiai.
     
  Tuo tarpu lietuvių bajorų heraldikoje „horodlijiniai“ (lenkiški) herbai ilgainiui įsitvirtino kaip prestižiniai kilmingųjų ženklai. Tačiau šalia jų būta ir kitokios kilmės herbų. Štai kunigaikščiai Alšėniškiai veikiausiai iš Naugardo atsivežė Kentauro (Hipocentauro) herbo idėją. O kai kurie didikai išsaugojo ir archainius vietinės kilmės linijinių formų ženklus (pavyzdys – Svyrių kunigaikščių Strėlė).  
     

Rimvydas Petrauskas