Kūryba / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Ikonografinis pasakojimas Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje

Skulptūrų „teatras“  Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje
Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia seniai patraukė praeities tyrinėtojų ir turistų dėmesį. Pirma Vilniaus priemiesčiuose pastatyta bažnyčia ilgą laiką buvo nedidelė, medinė. XVII amžiaus I-oje pusėje prie jos įsikūrė Laterano kanauninkų vienuolynas. Tačiau labiausiai ją pakeitė 1668 m. LDK etmono Mykolo Kazimiero Paco pradėtos statybos ir bažnyčios puošybos.
     
  Būtent ne architektūra, ne tapyba, tačiau stiuko lipdyba bažnyčios viduje išskiria ją LDK meniniame baroko kontekste. Manoma, kad tai toliausiai į šiaurę nutolusi bažnyčia visoje Europoje, kur stiuko lipdyba taip gausiai naudojama interjerui dekoruoti. Kartu skulptūra suteikia puikias galimybes perteikti atskirus siužetus, pavaizduoti pavienius asmenis, pateikti vizualinius pasakojimus.  
     
Bažnyčią 1677–1684 m. dekoravo italai dailininkai Giovanni Pietro Perti ir Giovanni Maria Galli. Pirmasis specializavosi figūrų lipdyboje, antrasis kūrė ornamentus, plafonus (lubų, skliautų lipdinius).
 
Įdomybė
 

Pasakojama, kad skulptūrų Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje gali būti apie 2.000, tačiau niekas tiksliai nesuskaičiavo.
 
Tai, kad puikūs meistrai dirbo bažnyčioje ilgą laiką ir praktiškai nuo pradžių iki pabaigos baigė jos puošybą, sudaro vieną pagrindinių jos meninių išskirtinumų ir privalumų. Nors ne kartą restauruota, bažnyčios stiuko lipdyba išvengė didesnių pakitimų. Todėl dabar, praėjus beveik pusketvirto amžiaus nuo sukūrimo, galima stebėti kadaise meninėmis formomis perteiktas idėjas ir pasakojimus. Anuomet atskiros scenos turėjo priminti šventuosius, biblinius įvykius, o šiandien tai atrodo kaip „sustingęs teatras“.
Visur esantis Dievas Tėvas ir šventųjų plejada
Dar prieangyje lankytoją pasitinka įvairios skulptūros, tarp jų – angeliukų supamas Dievas Tėvas. Bažnyčia dekoruota taip, kad, artėjant prie didžiojo altoriaus, stiprinamas bendras įspūdis, vaizduojamos scenos tampa svaresnės ir svarbesnės. Visoje centrinėje navoje, nišose tolygiai išdėstytos apaštalų skulptūros. Jos tarsi ištikimiausi Kristaus kareiviai palydi tikintįjį per visą bažnyčią link didžiojo altoriaus.
         
  Artėjant prie didžiojo altoriaus, stiprinamas bendras įspūdis.  
         
Kupolo nišoje (iš pradžių prieangyje) matome tik šv. Augustiną, priartėję arčiau, išvystame šv. Ambraziejaus, šv. Jeronimo ir šv. Grigaliaus skulptūras. Todėl erdvė po kupolu, priešais didįjį altorių, kur vaizduojami keturi evangelistai ir keturi didieji Bažnyčios mokytojai, tampa tarsi saugoma svarbiausių Bažnyčios tiesų ir mokslo skelbėjų. Transepte, šonuose, atsiveria dar du svarbūs altoriai, skirti Jėzui Kristui ir Švč. Mergelei Marijai. Stovint po kupolu ir pažvelgus į viršų, kupolo žibinto skliaute išvystame Dievo Tėvo atvaizdą. Dievo Tėvo skulptūros bažnyčioje nulipdytos keliose vietose, nuo prieangio iki presbiterijos, tarsi liudijant, kad Dievas Tėvas viską mato ir nuo jo pasislėpti niekam neįmanoma. Kartu visi jie (Dievas Tėvas, Jėzus Kristus, Švč. M. Marija, apaštalai ir Bažnyčios mokytojai) sukuria tvirtą ikonografinį „karkasą“, kurio atskiros smulkesnės nišos gausiai užpildomos kitais siužetais.
Puošyboje – duoklė fundatoriui ir šiurpi meninė išmonė
Beveik visuomet vaizduojami šventieji ar siužetai siejasi su vienuolija, fundatoriumi ar jų išpažįstamomis vertybėmis. Štai Šv. Augustino koplyčia atsirado todėl, kad Laterano kanauninkų vienuoliai jį laikė savo pagrindiniu įkvėpėju ir sekė jo mokymu. Šv. Riterių koplyčios įrengimo paaiškinimas paprastas: fundatorius visą gyvenimą pašventė tarnybai kariuomenėje, paskutinius 15 metų buvo vyriausias kariuomenės vadas, jam imponavo krikščionių šv. riterių kankinių pavyzdžiai.
         
  Beveik visuomet puošyba siejasi su vienuolija.  
         
Šioje koplyčioje matome šv. riterių skulptūras, koplyčios skliaute nulipdytą pasikrikštijusio ir už tikėjimą žuvusio romėno kario šv. Martinijono atvaizdą. Kairiojoje paskliautėje pavaizduotas stebuklingas šv. Kazimiero pasirodymas jau po jo mirties XVI a. pradžioje LDK kariuomenei. Ant balto žirgo pasirodęs raitelis pervedė brasta per upę kareivius, kuriems grėsė apsuptis ir susidorojimas. Šv. Kazimieras, kuris buvo fundatoriaus dangiškasis globėjas, čia pavaizduotas ne įprastai kaip karalaitis, tačiau kaip karys.
Bažnyčios puošyboje galima rasti rečiau vaizduojamų arba fantastinių būtybių. Tai buvo būdinga baroko dailei, siekusiai nustebinti žiūrovus. Bažnyčios puošyboje galime rasti ne vieną personažą nukirsta galva (net ir mažų kūdikėlių), drastiškus vaizdus (realistiškas elgetos vaizdavimas), masyvias fantastines figūras (pvz., tritonai Krikštijimo koplyčioje) ar net pavaizduotą mirtį giltinės pavidalu, kuri, pamynusi įvairių aukštų pareigų insignijas (valdžios ženklus), tarsi liudija, kad mirtis visus sulygina. Kai kurias scenas galima pamatyti tik gerai įsižiūrėjus. Štai Šv. Uršulės koplyčios sieną puošiančiame plafone, tarp šakelių, galime išvysti ir susirangiusią gyvatę, ir tupinčius paukštelius.
Istorija lipdinių siužetuose
Šalia fantastinės puošybos galima pastebėti ir tikslią, realistinę ar istorinę. Šv. Karalienių koplyčioje plafoną papuošė įvairūs dvasininko daiktai – mišiolas, kielikas, patena, smilkytuvas, stula, kepuraitė, žvakės ir žvakidės. Galima neabejoti, kad būtent jais XVII a pabaigoje naudojosi Antakalnio klebonas. Kur ne kur į akis krinta realistiniai jaunuolių (daugiausia mergaičių) atvaizdai, kurie nulipdyti įvairiai, kruopščiai stengiantis perteikti portreto bruožus. Galima spėti, kad tai – ankstyviausia Vilniaus miestiečių (gal Antakalnio priemiesčio gyventojų) portretų galerija.
Lipdyboje esama ir kitų su konkrečiais istoriniais įvykiais sietinų atvaizdų. Didžiausias jų – kairiojo transepto kairiosios paskliautės puošyba, kurioje vaizduojamas 1653 m. bažnyčiai dovanoto Švč. M. Marijos Maloningosios paveikslo pernešimas į Antakalnio bažnyčią. XV amžiaus pradžioje tapyto paveikslo kopijos garsėjo kaip užtarėjai, pagalba nuo maro. XVII amžiaus viduryje tokią kopiją įsigijęs Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius dovanojo jį Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčiai. Pats barzdotas vyskupas vaizduojamas ir paskliautės lipdyboje, o nešamo paveikslo procesija, stengiantis pavaizduoti ją kuo ilgesnę, susiraičiusi kaip gyvatė. Ir šiandien kabantis paveikslas – seniausias paminklas visoje bažnyčioje.
 
Mindaugas Paknys