Valstybė ir politika / XV-XVI a.
Grįžti

Institucinės valstybės link: ankstyvoji pareigybių organizacija

Senoji Lietuvos valstybė egzistavo ne kaip institucijų valdoma valstybė, bet kaip žmonių tarpusavio ryšių pagrindu kuriamas politinis darinys. Tokioje politinėje santvarkoje esminį vaidmenį vaidino valdovo, jo giminaičių ir diduomenės atstovų asmeninio pavaldumo ir solidarumo santykiai. Tik XIV a. I p. šaltiniuose pradeda ryškėti naujos administracijos – vietos valdžios pradmenys. Ima aiškėti didžiojo kunigaikščio pilių ir dvarų organizacija. Šioms pilims ir dvarams vadovavo valdovo skiriami pareigūnai – pilininkai (castellanus) ir seniūnai (capitaneus). Pirmieji šaltiniuose paliudyti seniūnai: 1363 m. Veliuonos seniūnas Goštautas, 1365 m. Vilniaus seniūnas  Dirsūnas, 1369 m. Paštuvos seniūnas  Girdavas, 1377 m. Trakų seniūnas Pekstė. Pilių sričių (apygardų) modelis veikiausiai buvo perimtas iš kaimyninių kraštų. Tai buvo pirmasis žingsnis, formuojant didžiajam kunigaikščiui betarpiškai pavaldžią lokalinės valdžios sistemą Lietuvoje. Tuo tarpu centrinės valdžios administracinio aparato ikikrikščioniškoje Lietuvoje dar nebūta.  
Keturios centrinės valdžios kolonos
Tokia ankstyvosios monarchijos politinė organizacija egzistavo iki didžiojo kunigaikščio Vytauto laikų. Tik XIV a. pab. – XV a. pr. pasibaigus politinės Lietuvos izoliacijos laikotarpiui ir stiprėjant kontaktams su kaimyniniais kraštais, susidarė sąlygos pradėti valstybės valdymo reformas. Pirmiausia buvo sukurtos centrinės (dvaro) valdžios pareigybės – maršalo (maršalkos) ir iždininko.
 
Įdomybė
 
XVI a. formuojantis LDK centrinės valdžios pareigybėms pirmiausia atsirado maršalo (maršalkos) ir iždininko postai. Vėliau minima kanclerio pareigybė, o kariuomenės vado (etmono) pareigos atsirado vėliausiai, nes viduramžiais vadovavimas kariuomenei buvo valdovo pareiga, todėl ilgą laiką atskiros kariuomenės vado institucijos negalėjo būti.
 
Maršalas vadovavo dvarui, rūpinosi kelionių organizavimu, transportu, pasiuntinių priėmimu, dvaro ceremonialo dalykais.
         
  Centrinės valdžios struktūros formavimą baigė vėliausiai atsiradusi kariuomenės vado pareigybė.  
         
Tokia plati maršalo kompetencija lėmė, kad po kurio laiko dvare jų atsirado jau keletas, kurių priešakyje stovėjo didysis (žemės) maršalka (pirmą kartą minimas 1407 m. Stanislovas Čupurna). Žinome ir Vytauto laikų pirmąjį iždininką. Būdinga, kad šį specifinių gebėjimų reikalaujantį paskyrimą gavo vienas iš nedaugelio svetimšalių tarp valdovo pareigūnų – lenkų kilmės didikas Jurgis Strumila. Galbūt, neskaitant iždininko, kitų to meto pareigūnų kompetencija buvo sąlyginis dalykas, neegzistavo griežtas funkcijų paskirstymas, nebuvo nustatyti tarpusavio pavaldumo ryšiai. Galima kalbėti apie tam tikras pareigūnų veiklos sritis, kurias apibrėždavo valdovo pasitikėjimas ir asmeninės didikų savybės. Kazimiero valdymo pradžioje 1441 m. pirmą kartą šaltiniuose paliudyta vėliau svarbiausio centrinės valdžios pareigūno – kanclerio – pareigybė. Pirmuoju kanceliarijos vadovu tapo didikų Kęsgailų giminaitis Sudivojus Valmantaitis.
Centrinės valdžios struktūros formavimą baigė vėliausiai atsiradusi kariuomenės vado pareigybė. Viduramžiais vadovavimas kariuomenei buvo valdovo pareiga, todėl ilgą laiką atskiros kariuomenės vado institucijos negalėjo būti. Tiesa, 1455 m. minimas aukščiausias Lietuvos kariuomenės vadas Andrius Sakaitis, tačiau tai buvo tik laikinas skyrimas, nes antrą kartą su tokiu titulu šis didikas nepasirodė.
     
  Pastovi karo vado – etmono – pareigybė aptinkama tik XV–XVI a. sandūroje, prasidėjus nuolatinių karų su Maskva epochai. Dar ilgą laiką etmonų skyrimai buvo suvokiami kaip laikinos kariuomenės vadų nominacijos, tik XVI a. II p. juos pradėta skirti iki gyvos galvos. Tokį šios pareigybės pobūdį gerai atspindi žodžio „etmonas“ kilmė. Į slavų kalbas (čekų, lenkų, rusėnų) jis atėjo iš senosios vokiečių kalbos žodžio hauptman, kuris bendriausia prasme reiškė „vadą“. Keičiantis LDK kariuomenės organizacijai, XVI a. pr. atsirado ir etmonų veiklos padalinimas: didysis etmonas vadovavo šalies pašauktinei bajorų kariuomenei, o lauko etmonas – samdomajai kariuomenei. Tokiu būdu XVI a. Lietuvoje nusistovėjo keturios aukščiausios centrinės valdžios pareigybės – kancleris, didysis (žemės) maršalas, didysis etmonas, didysis (žemės) iždininkas.  
     
Nuo kunigaikščio patikėtinių iki valstybės pareigūnų
Pareigūnų skyrimas buvo didžiojo kunigaikščio teisė. Tiesa, ją ribojo dvi XV a. suformuluotos nuostatos: pagal 1447 m. Kazimiero Jogailaičio privilegiją LDK bajorams valdovas įsipareigojo į tarnybas skirti tik vietos kilminguosius (vadinama indigenato teisės norma), o 1492 m. privilegijoje Aleksandras Jogailaitis sutiko skyrimus derinti su Ponų taryba. Be to, sričių privilegijos Žemaitijai, Polockui ir Vitebskui leido tų žemių bajorams siūlyti savo kandidatus į vietos vaivadų ar seniūnų postus. Tačiau greta šių teisinių normų valdovo pasirinkimą
         
  Pareigybės buvo suvokiamos kaip valdžios ir garbės dalykas, todėl jokio nustatyto atlygio už jas nebuvo.  
         
ribojo stiprūs papročiai, nors niekur raštu ir nefiksuoti. Svarbiausias pareigybes visada užimdavo tik kilmingiausi šalies asmenys. Svarbiausias dignitorijas valdė negausi įtakingiausių diduomenės giminių grupė, kuri įtvirtino kelių pareigybių jungimo vienose rankose praktiką. Pvz., nuo XV a. II p. LDK kancleris tuo pat metu būdavo ir Vilniaus vaivada. Susiformavo ir laipsniško kilimo pareigose tradicija. Aukščiausios pareigybės buvo skiriamos iki gyvos galvos ir galėjo būti atimtos tik už sunkius nusikaltimus. Pareigybės Lietuvoje netapo paveldimomis, tačiau ne vieną jų iš kartos į kartą užėmė tų pačių giminių atstovai. Pareigybės buvo suvokiamos kaip valdžios ir garbės dalykas, todėl jokio nustatyto atlygio už jas nebuvo. Tiesa, kai kurie pareigūnai už nuopelnus gaudavo didžiojo kunigaikščio dvarus.
     
  Paraleliai su centrinės valdžios pareigybėmis plėtojosi ir vietos valdžios organizacija. XV amžiuje jau veikė vietinės valdžios pareigybių hierarchija: vaivados ir kaštelionai, vietininkai (seniūnai), pilininkai (horodnyčiai), vėliavininkai, arklidininkai, raktininkai. Tokiu būdu ankstesnis asmeninis didžiojo kunigaikščio – bajorų santykis buvo galutinai perkeltas į teritorinį ir administracinį lygmenį.  
     
Seniūnai (vietininkai) buvo valdovo atstovai lokalinėse bajorų bendruomenėse, kuriems lenkų pavyzdžiu prigijo pavieto pavadinimas. Tuo tarpu tijūnai valdė didžiojo kunigaikščio valsčius, kurie buvo ne tiek administracinis, kiek fiskalinis-prievolinis vienetas. Po 1413 m. Horodlės unijos Lenkijos pavyzdžiu Lietuvoje pradėta steigti naujo tipo platesnes vietinės valdžios struktūras – vaivadijas, kurioms vadovavo vaivados su pavaduotojais kaštelionais. 1413 metais įsteigtos Vilniaus ir Trakų vaivadijos apėmė Lietuvos branduolio teritoriją ir atitiko senųjų Vilniaus ir Trakų kunigaikštijų ribas. Savo statusu joms prilygo maždaug tuo pat metu įkurta Žemaitijos seniūnija. Kitos vaivadijos atsirado savarankiškumą išsaugojusiose rusėniškose LDK žemėse: 1471 m. buvo įkurta Kijevo vaivadija, 1504 m. – Polocko, 1507 m. – Naugarduko, 1508 m. – Smolensko, 1511 m. – Vitebsko. 1514 metais vaivadija tapo Palenkės teritorija.
     
  Vieningos vietos valdžios struktūros suformavimas leido sėkmingai tęsti LDK teritorijos konsolidaciją. Visi šie pokyčiai atspindi valstybės santvarkos lūžį, kurio metu asmeniniais tarpusavio santykiais grindžiama ankstyvoji viduramžiška valdžios organizacija virto institucine ankstyvųjų naujųjų laikų valstybe.  
     
Rimvydas Petrauskas
Rimvydas Petrauskas, Ankstyvosios valstybinės struktūros Lietuvoje XIII amžiuje – XV amžiaus pradžioje, in: Lietuvos istorijos studijos, t. 16, 2005, p. 19–30.