Asmenybės / XV-XVI a.
Grįžti

Išskirtinė karjera ir giminės pabaiga: Albertas Goštautas

     
  1528 m. pirmasis LDK kariuomenės surašymas gerai atspindi to meto Lietuvos didikų padėtį ir turtus. Galingų Kęsgailų ir Radvilų giminių atstovai valdė dvylika tūkstančių valstiečių ūkių, o vienas Albertas Goštautas – septynis su puse. Šis sąrašas yra ne tik A. Goštauto turtingumo, bet ir „socialinės vienatvės“ liudijimas – jis buvo vienintelis Goštautų giminės atstovas. Viename tekste A. Goštautas taip aprašė giminės ateičiai kilusį pavojų: „Žinau, kad kol kas turiu vienintelį sūnų, kuris dar nežinia, ar turės savo palikuonių.“ Nuojauta buvo teisinga. Jo vienintelis sūnus Stanislovas, vedęs vėliau išgarsėjusią Barborą Radvilaitę, mirė 1542 m., praėjus vos trejiems metams po tėvo mirties.  
     
Galios zenitasTaip užgeso Goštautų giminė, kuri šaltiniuose pasirodė dar XIV a. vid., karų su Vokiečių ordinu epochoje. Siaurame įtakingiausių šalies didikų rate Goštautai galutinai įsitvirtino Alberto senelio – Jono Goštauto laikais. Jono sūnui ir Alberto tėvui Martynui valdovas Kazimieras Jogailaitis patikėjo subtilią ir sudėtingą politinę užduotį – paskirtas Kijevo vaivada, jis turėjo panaikinti paskutinę šalies teritorijoje dalinę Kijevo kunigaikštystę.
         
  Goštautas buvo ir pirmas didikas, palikęs negausų, tačiau įdomų rašytinį palikimą.  
         
Veikiausiai Kijeve Albertas ir gimė, tačiau tėvo gerai pažinti nespėjo, nes šis mirė sūnui dar nesulaukus pilnametystės. Pirmuosius gyvenimo dešimtmečius Albertas turbūt praleido kelionėse po LDK žemes, lankydamas gausias tėvonijas Ašmenos paviete ir Palenkėje bei valdovo dvarą Krokuvoje, kuriame to meto dvaro ir riterių kultūros papročiu buvo ugdomi diduomenės sūnūs ir dukterys. Šis Goštautas priklausė pirmajai lietuvių diduomenės kartai, kuri gavo intelektualaus lavinimo pamokas. Gyvendamas Krokuvoje, Albertas studijavo pas žymiausius vietos universiteto profesorius. Todėl Goštautas buvo ir pirmas didikas, palikęs negausų, tačiau įdomų rašytinį palikimą.
Naujoviškas išsilavinimas ir asmeninės savybės sukūrė prielaidas ryškiai biografijai.
         
  Naujoviškas išsilavinimas ir asmeninės savybės sukūrė prielaidas ryškiai biografijai.  
         
Nors ir negalėdamas pasiremti giminaičių protekcija, o jaunystėje nepagrįstai kaltintas dalyvavimu Glinskio maište, Goštautas greitai kilo karjeros laiptais: nuo 1503 m. jis – Naugarduko vietininkas, 1514 m. valdė politiniam ir ekonominiam LDK gyvenimui svarbų Polocką, 1519 m. paskiriamas į Trakų vaivados pareigas, o 1522 m., mirus didžiausiam Goštauto konkurentui Mikalojui Radvilai, į svarbiausias valstybėje LDK kanclerio ir Vilniaus vaivados pareigas. Tada ir prasidėjo pagrindinės jo politinės iniciatyvos. 1526 metais Goštauto vadovaujamos LDK Ponų tarybos aplinkoje gimė Lietuvos karalystės sukūrimo idėja.
         
  „Lietuviams reikia ginti lietuvių papročius, ir tai tvirtinu ne dėl asmeninių interesų, bet respublikos labui.“  
         
Maždaug tuo pat metu sukuriama nauja Lietuvos metraščių redakcija (Bychoveco kronika), kuri tapo pirma išsamia Lietuvos istorija, aprašančia Lietuvos praeitį nuo jos romėniškos pradžios. 1529 metais jo vadovaujamoje kanceliarijoje parengiamas pirmasis LDK rašytinės teisės kodeksas – Lietuvos Statutas. Maždaug tuo pat metu parašytame trumpame konceptualiame tekste „Argumentai dėl teisėjų skyrimo būdo“, polemizuodamas su lenkų valstybininkais, Goštautas sumaniai pagrindė atskiros Lietuvos visuomeninės ir teisinės santvarkos būtinybę: „Lietuviams reikia ginti lietuvių papročius, ir tai tvirtinu ne dėl asmeninių interesų, bet respublikos labui.“ Ilgainiui užmezgė santykius ir tarptautiniu mastu – reguliariai susirašinėjo su Prūsijos hercogu Albertu Hohencolernu (kuriam siuntė kvietimą į sūnaus vedybas), Čekijos ir Vengrijos karaliumi Ferdinandu I Habsburgu, įtakingiausiais Lenkijos didikais – Krokuvos vyskupu Petru Tomickiu bei Karūnos kancleriu Kristupu Šidloveckiu.
     
  Goštautas buvo įvairiapusė asmenybė. Savo bibliotekoje turėjo katalikų ir stačiatikių liturgines knygas, lotynišką pasaulio istorijos kompendiumą (santrauką), lenkišką Aleksandro Makedoniečio istoriją ir rusišką Kijevo metraštį. Jis kildino save ir kitus lietuvių didikus iš Romos, tačiau buvo vedęs rusų kunigaikštytę, su giminaičiais ir draugais bendravo lietuviškai, rusiškai, lenkiškai ir vokiškai. Goštautas aistringai kovojo prieš lenkų politinę įtaką, bet savo ranka rašė lenkiškus laiškus ir maldas skaitė iš puošnaus Krokuvoje pagaminto lenkiško maldyno, bičiuliavosi su žydų pirkliu ir prisidėjo prie jo nobilitacijos.  
     
Diduomenės saulėlydisPer ilgus metus įgytą padėtį Albertas Goštautas norėjo įtvirtinti svarbiais simboliniais valdžios ženklais. Žygimanto Senojo privilegija leido A. Goštautui antspauduoti raudonu vašku (tai buvo laikoma valdovo giminės ir vyskupų privilegija).
 
Įdomybė
 
Antspauduoti raudonu vašku turėjo teisę tik valdovo giminė ir vyskupai. Tokia garbė galėjo būti suteikiama ir atskira valdovo privilegija, pvz., Žygimanto Senojo privilegija Albertui Goštautui.
 
Išskirtinumą demonstravo iš popiežiaus ir imperatoriaus gautas Geranainių grafo titulas ir asmeninio dvaro bei karinių dalinių sukūrimas. XVI amžiaus pr. tėvoniniuose Geranainyse iškilo rezidencinė mūrinė pilis. Romos imperatoriaus pasiuntinys Herberšteinas A. Goštautą vadino „Lietuvos vicekaraliumi“. Gana arogantišką diduomenės valdžios sampratą gerai perteikia citata iš minėtų „Argumentų“: „Mūsų valstybėje seimai vyksta kitaip [nei Lenkijoje]: ką nusprendžia Karališkoji Didenybė ir ponai, tą būtinai privalo vykdyti mūsų bajorai. Mes kviečiame į savo seimus bajoriją iš dalies dėl pagarbos, o kita vertus, kad visi žinotų, ką nusprendėme.“
         
  Romos imperatoriaus pasiuntinys Herberšteinas A. Goštautą vadino „Lietuvos vicekaraliumi“.  
         
Pagaliau teises į valdžią turėjo pagrįsti jo aplinkoje sukurtuose metraščiuose surašytas lietuvių kilmės iš romėnų teorijos variantas. Metraščių autoriai Goštautus kildino iš tos pačios romėniškos Stulpų (Kolonų) giminės, kuriai priklausė ir valdovų dinastijos Jogailaičių protėviai, o Lietuvos krikščionėjimo pradžią siejo su tariamu Goštauto protėviu, kuriam gerai tiko parinktas krikšto nešėjo vardas – Petras.
Tačiau ši kruopščiai suręsta galios ir idėjinių vaizdinių konstrukcija sugriuvo su Alberto Goštauto ir jo sūnaus mirtimi. Goštautus ištiko tas pats likimas, kaip ir ne vieną kitą garsią to meto LDK didikų giminę.
         
  XV amžiaus pab. ir XVI a. I p. vieni po kitų išmirė Manvydai, Mantigirdai, Kęsgailos, Zaberezinskai, Alšėniškiai.  
         
XV amžiaus pab. ir XVI a. I p. vieni po kitų išmirė Manvydai, Mantigirdai, Kęsgailos, Zaberezinskai, Alšėniškiai. Santuokinės strategijos, vedybiniai ir paveldėjimo apribojimai, giminės sampratos siaurėjimas ne tik formavo galingas didikų dinastijas, bet ir grėsė jų egzistencijai. Gausią Goštautų žemėvaldą perėmė valdovas. Ilgainiui sunyko tėvoninių dvarų statiniai, tarp jų – ir Geranainių pilis. Išliko tik tie kultūrinės ir bažnytinės veiklos pėdsakai, kuriuos spėjo palikti Albertas Goštautas: Statutas, metraščiai ir krikščionybės platintojų bei riterių šlovė, kurią reprezentuoja monumentalus Goštauto antkapinis paminklas jo giminės funduotoje ir šiuo vardu vadinamoje Vilniaus katedros koplyčioje.

Literatūra: Alberto Goštauto bei jo aplinkos tekstai, in: Šešioliktojo amžiaus raštija, Vilnius, 2000, p. 25–74.

Rimvydas Petrauskas