Dvasinis gyvenimas, religija / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Italų radikalai XVI a. Lietuvoje

Vienas iš XVI a. LDK religinio gyvenimo fenomenų buvo italų radikalų (antitrinitorių, anabaptistų) veikla ir minties sklaida šalyje. Italų disidentizmas Europoje ėmė formuotis XVI a. I p. kaip Reformacijos ir protestantizmo idėjų plėtros padarinys. Reformų būtinybę skelbusių asmenų emigraciją (ypač į protestantiškąją Šveicariją) suintensyvino 1542 m. Italijoje atkurta inkvizicija ir protestantams nepalankūs Tridento bažnytinio susirinkimo rezultatai. Italų disidentizmas apėmė įvairius visuomenės sluoksnius: nuo miestiečių ir amatininkų iki diduomenės ir aukštų Bažnyčios hierarchų. Tačiau XVI a. šeštame dešimtmetyje italų religiniai emigrantai ir reformatai Šveicarijoje ėmė konfliktuoti su helvetų ortodoksija, varžiusia tolesnę religinės minties laisvę. Italai buvo pirmieji, pasmerkę Jeano Calvino kovos būdus su heterodoksinėmis religinės minties apraiškomis (pvz., ispanų mokslininko Miguelio Serveto sudeginimas Ženevoje 1553 m.). Įžvelgdami pavojų savo doktrinai ir krikščionybei, Šveicarijos bažnyčių vadai netoleravo iššūkių, todėl eretikais paskelbti italai savo veiklos galimybių ieškojo Europos rytuose, kur susiformavo du didžiausi italų veiklos centrai (Transilvanijoje bei Lenkijos ir Lietuvos valstybėse).
     
  Žymiausios italų radikalų, veikusių Lietuvoje ir Lenkijoje, figūros – Lelio ir Fausto Sozziniai bei Giorgio Biandrata. Įvairios aplinkybės nulėmė jų specifinę religinę elgseną, dėl kurios šie italai laikomi ryškiais XVI a. Europos fenomeno – religinės simuliacijos – atstovais. Jų sukurta unitorizmo pakraipa, suvaidinusi reikšmingą vaidmenį naujųjų laikų Europos religinės kritinės minties istorijoje, buvo pavadinta socinizmo vardu.  
     
Žymiausios italų radikalų, veikusių Lietuvoje ir Lenkijoje, figūros – Lelio ir Fausto Sozziniai bei Giorgio Biandrata. Įvairios aplinkybės nulėmė jų specifinę religinę elgseną, dėl kurios šie italai laikomi ryškiais XVI a. Europos fenomeno – religinės simuliacijos – atstovais. Jų sukurta unitorizmo pakraipa, suvaidinusi reikšmingą vaidmenį naujųjų laikų Europos religinės kritinės minties istorijoje, buvo pavadinta socinizmo vardu.
Slaptasis eretikas
Lelio Sozzinis (1525–1562) 1547 m. emigravo į Šveicariją, bendravo su reformacijos lyderiais H. Bullingeriu ir J. Calvinu. 1550 metais jis išvyko studijuoti į Vitenbergą, kur susipažino su Mikalojaus Radvilos Juodojo klientu, būsimu leksikografu Janu Mączyńskiu. Su Martino Lutherio bendražygio, religinio reformatoriaus ir mąstytojo Philippo Melanchthono (1497–1560) rekomendacija 1551m. lankėsi Krokuvoje. Nors šveicarai nuo 1554-ųjų abejojo Lelio lojalumu, kaip oficialus Šveicarijos reformatų pasiuntinys L. Sozzinis pas M. Radvilą Juodąjį Lietuvoje ir Lenkijoje viešėjo ir nuo 1558 rudens iki 1559 m. pavasario. Netrukus po mirties Ciuriche L. Sozzinį H. Bulingeris pavadino slaptu eretiku („arijonu“). Antitritorizmo tradicija jį priskiria savo mąstytojų gretoms ir sieja su naujųjų laikų antitrinitorizmo ideologijos ištakomis. Dalis L. Sozzinio veikalų dingo, žymiausias iš likusių – Brevis explicatio in primum Iohanni caput apie 1561) – pirmą kartą išleistas Transilvanijoje sykiu su antitrinitorių G. Biandratos ir F. Dávido veikalu De vera et falsa unius Dei Patris, Filii et Spiritus Sancti cognitione (1567–1568 m. pasirodė Grzegorzo Paweło vertimas į lenkų k.).
Religinis maištininkas
Fausto Sozzinis (1539–1604), Lelio sūnėnas, vienintelis vyriausiojo sūnaus sūnus, iš senelio Mariano anksti gavo didelę palikimo dalį ir teisininko karjeros nesiekė. Nuo 1561-ųjų gyveno Lione, Ženevoje ir polemizavo trinitorizmo klausimais. 1563 metais jis grįžo į Italiją, kur dvylika metų, nepaisant slepiamų pažiūrų, buvo Toskanos kunigaikščio Cosimo Medici dukters Izabelės Medici dvariškiu.
         
  F. Sozzinis ilgai nespausdino tekstų savo vardu tiek dėl palikimo Italijoje praradimo grėsmės, tiek dėl didelio antitrinitorizmo persekiojimo Europoje.  
         
Po Izabelės mirties F. Sozzinis nepriėmė jos brolio,
 
Įdomybė
 
XVI a. Lietuvoje prieglobstį rado tėvynėje eretikais paskelbti italų radikalai (antitrinitoriai, anabaptistai), kurių  žymiausi atstovai buvo Lelio ir Fausto Sozziniai bei Giorgio Biandrata. Deja, religinė tolerancija baigėsi prieš italų antitrinitorius susijungus Lietuvos ir Lenkijos katalikų bei protestantų jėgoms. 1564 metais Žygimantas Augustas paskelbė Parčevo ediktą, draudžiantį užsienio „eretikų“ (italų) gyvenimą ir veiklą Lietuvoje bei Lenkijoje.
 
Toskanos kunigaikščio Francesco pasiūlymo ir 1575-aisiais paliko Italiją. Kurį laiką jis Bazelyje studijavo Bibliją. Susipažinęs su Transilvanijoje ir Lenkijoje bei Lietuvoje veikusiu G. Biandrata, pats aktyviai ėmė įtakoti unitorizmo polemiką Transilvanijoje. Nuo 1579 m. iki mirties gyvendamas Lenkijoje, F. Sozzinis tapo Lenkijos antitrinitorių (Lenkijos brolių) bažnyčios Ecclesia Minor lyderiu, suformavusiu unitorizmo doktriną. 1586-aisiais F. Sozzinis vedė didiko Kristupo Morsztyno dukterį, sulaukė dukters Agnieszkos, kuri vėliau tapo Stanislovo Wiszowaty žmona, ir Andrzejaus Wiszowaty (1608–1678), Amsterdame 1668 m. išleidusio visus F. Sozzinio raštus bei pradėjusio antitrinitorizmo palikimo publikavimą (pirmieji Bibliotheca fratrum polonorum tomai), motina. F. Sozzinis ilgai nespausdino tekstų savo vardu tiek dėl palikimo Italijoje praradimo grėsmės, tiek dėl didelio antitrinitorizmo persekiojimo Europoje. 1598 metais jam buvo uždrausta gyventi Krokuvoje. Mirė F. Sozzinis Luslavicuose, palaidotas atskirame kape su akmeniniu paminklu.
     
  F. Sozzinis laikomas ryškiu krikščionybės racionalistu, iškėlusiu žmogaus protą ir kovojusiu prieš antgamtinio pasaulio dogmatinio suvokimo viršenybę. Socialiniais ir doktrininiais klausimais jis polemizavo su LDK antitrinitorių lyderiu Simonu Budnu (1530–1593), kuris laikėsi nuosaikesnių socialinių pažiūrų krikščionių karo tarnybos ir kitais klausimais, bet siekė radikalesnės unitorizmo doktrinos. Pirmą F. Sozzinio biografiją parašė antitrinitorių istoriografas ir poetas Samuelis Przypkowskis (Vita Fausti Socini, 1631).
 
 
     
Ar M. Radvila Juodasis buvo antitrinitorius?
Italų radikalų mintis ir veikla, artimi mediko G. Biandratos santykiai su Lietuvos Reformacijos lyderiu M. Radvila Juoduoju įtakojo sparčią Lietuvos antitrinitorizmo minties plėtotę ir Lietuvos evangelikų bažnyčios schizmą (skilimą) 1563 metais.
         
  Antitrinitorišką M. Radvilos Juodojo įvaizdį sutvirtino ir 1563 m. Šveicarijoje išspausdinti vieno žymiausių XVI a. Italijos religinių mąstytojų, buvusio Šv. Pranciškaus mažesniųjų brolių kapucinų ordino lyderio, 1542 m. emigravusio į protestantišką Šveicariją, Bernardino Ochino veikalas Dialogi XXX (Trisdešimt dialogų).  
         
M. Radvila Juodasis nebuvo patenkintas savo sukurtos Bažnyčios skilimu, tačiau G. Biandratos ir kitų italų protegavimas bei Bažnyčios skilimas jam pelnė antitrinitorizmo šalininko šlovę. Tai labiau istoriografijos suformuota nuomonė. Kalvinizmo ortodoksija atsiribojo nuo trinitoristinės polemikos iššūkių, o antitrinitorizmo istoriografai mielai priėmė M. Radvilą Juodąjį į savo gretas. Antitrinitorišką M. Radvilos Juodojo įvaizdį sutvirtino ir 1563 m. Šveicarijoje išspausdinti vieno žymiausių XVI a. Italijos religinių mąstytojų, buvusio Šv. Pranciškaus mažesniųjų brolių kapucinų ordino lyderio, 1542 m. emigravusio į protestantišką Šveicariją, Bernardino Ochino veikalas Dialogi XXX (Trisdešimt dialogų). Šio kūrinio dalis apie Trejybę buvo dedikuota M. Radvilai Juodajam. Po šio veikalo beveik aštuoniasdešimtmetis B. Ochinas buvo ištremtas iš Šveicarijos, kurį laiką glaudėsi pas M. Radvilą Juodąjį bei Lenkijoje, o po metų mirė Moravijoje. Gyvenimo pabaigoje ir M. Radvilai Juodajam nepavyko apginti italų radikalų laisvos veikimo teisės. Prieš italų antitrinitorius susijungus Lietuvos ir Lenkijos katalikų ir protestantų jėgoms, 1564 m. Žygimantas Augustas buvo priverstas paskelbti Parčevo ediktą, draudžiantį užsienio „eretikų“ (italų) gyvenimą ir veiklą Lietuvoje bei Lenkijoje.

Dainora Pociūtė
D. Pociūtė, Maištininkų katedros. Ankstyvoji reformacija ir lietuvių–italų evangelikų ryšiai, Vilnius: Versus aureus, 2008.