Valstybė ir politika / XV-XVI a.
Grįžti

„Jis yra labai keistas ponas“, arba Kas nužudė Žygimantą Kęstutaitį?

     
  Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis – mįslinga Lietuvos istorijos asmenybė. Gimęs dar pagoniškais laikais, XIV a. II p., jis beveik visą gyvenimą praleido savo didžiojo brolio Vytauto šešėlyje, valdydamas atokiame Starodube, toli nuo valstybės branduolyje vykstančios „realios politikos“. Žygimantas buvo Starodubo kunigaikščiu iki 1432 m., kai nuvertus Švitrigailą sąmokslininkai jį pasodino į Lietuvos sostą. Prasidėjusio vidaus karo metu, Švitrigailai ir jo sąjungininkams puolant, Žygimantui ne kartą grėsė katastrofa. Tačiau 1435 m. Žygimantas sumušė Švitrigailos kariuomenę ties Pabaisku (Ukmerge), o 1439 m. pradžioje jis užvaldė visą LDK nuo Žemaitijos iki Voluines ir išstūmė Švitrigailą bei jo šalininkus iš šalies teritorijos. Vis dėlto 1440 m. kovo 20 d., Verbų sekmadienį, nugalėtoją savo rezidencijoje, Trakų pusiasalio pilyje, kažkas nužudė. Valdovo, kurį amžininkai vadino „labai keistu ponu“, smurtinę mirtį sunku suvokti. Kodėl tai įvyko?  
     

Žiauri epocha ir negailestingi valdovai
Dar XV–XVI a. istoriniuose veikaluose (Jono Dlugošo „Analuose”, Naugardo ir Lietuvos metraščiuose) įsitvirtino nuomonė, jog Žygimantas Kęstutaitis buvo itin žiaurus. Anot Lietuvos metraščių Plačiojo sąvado (vad. Bychoveco kronikos), Žygimantas „buvo nuožmus savo valdiniams, o ypač bajorų luomui; be gailesčio suiminėjo ir žiauriai kankino, nekaltus baudė ir žudė kankinimais, kokius tik sugebėjo sugalvoti“.
         
  Žygimantas Kęstutaitis gal nebuvo žiauresnis nei kiti to meto kunigaikščiai.  
         
Valdovas „savo piktoms užmačioms baigti nusprendė sušaukti didįjį seimą ir jo metu visus bajorus iškapoti bei sunaikinti, o iškelti mužikų luomą“. Gyvybę kunigaikščiams ir bajorams išgelbėjo tik valdovo – tirono nužudymas.
Šis požiūris buvo populiarus XIX ir XX a. istorikų darbuose. Jie kruopščiai rinko vienalaikius šaltinius, kurie patvirtino vėlesnių kronikininkų pasakojimus. Žygimanto žiaurumui įrodyti buvo pateikiami ekscesai: Trakų vaivados Jauniaus Valmantaičio ir jo brolio Rumbaudo mirties bausmė, susidorojimas su Švitrigailos ir polockiečių pasiuntiniais, vienų kunigaikščių įkalinimas ir valdų atėmimas iš kitų.
 
Įdomybė
 
Lietuvos didysis kunigaikstis Žygimantas Kęstutaitis – mįslinga Lietuvos istorijos asmenybė. Amžininkai jį vadino „labai keistu ponu“, metraštininkai kaltino ypatingu žiaurumu. Žygimanto Kęstutaičio nužudymą iki šiol gaubia šaltinių tyla.
 
Prisimintas Žygimanto jaunystės laikų epizodas (galėjęs lemti jo charakterį): jis praleido daug metų Ordino nelaisvėje, nes Vytautas jį, kaip įkaitą, atidavė Ordinui... Tačiau tuo prievartos ir įtarimų kupinu metu panašiai elgėsi ir kiti valdovai: Žygimanto priešas Švitrigaila 1433 m. nubaudė mirtimi vieną geriausių savo karo vadų – kunigaikštį Mykolą Jonaitį Alšėniškį; 1434 m. jis įsakė suimti ištikimą šalininką – Podolės seniūną kunigaikštį Fedką Nesvyžiškį, o 1435 m. Vitebske liepė sudeginti ant laužo visos Rusios stačiatikių metropolitą Gerasimą... Panašių atvejų būta ir Vytauto valdymo metu. Taip valdovai reagavo į sąmokslus, kurių toje epochoje nestigo. Tad Žygimantas Kęstutaitis gal nebuvo žiauresnis nei kiti to meto kunigaikščiai. Vidaus karą jis laimėjo ne vien ginklais. Jei Žygimantas būtų buvęs itin žiaurus, jis vargu ar būtų užvaldęs didžiulę teritoriją, įveikęs  kitus pretendentus į valdžią. Žygimanto žiaurumą sureikšmino vėlesni kronikininkai, kurie privalėjo pateisinti žudikų veiksmus. Literatai, pasitelkę kūrybines priemones, Žygimantui suteikė „blogo valdovo“ bruožų. Tiriant to meto šaltinius, aiškėja, kad 1440 m. Žygimantas jei ir buvo sumanęs kokias nors represijas, tai jas veikiausiai nukreipė ne prieš „visus kunigaikščius ir bajorus“, kaip teigiama metraštyje, bet prieš konkrečius įtarimus sukėlusius didikus.
Prieštaringų šaltinių liudijimų užminta mįslė
Jei norime suprasti, kodėl žuvo didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis, klauskime, ką ir kodėl jis norėjo nubausti? Tyrinėtojai atkreipė dėmesį į XV a. diplomatinę korespondenciją, liudijančią, kad valdymo pabaigoje Žygimantas bandė sudaryti prieš Lenkiją nukreiptą koaliciją su Šv. Romos imperijos imperatoriumi Albrechtu II, Vokiečių ordinu ir totoriais. Be to, 1439 rugsėjo 22 d. Brandenburgo komtūro laiške Ordino didžiajam magistrui aiškiai rašoma, kad „Lietuvos ponai ir žemė“ yra susiskaldę: vieni – už sąjungą su Lenkija, kiti – už didįjį kunigaikštį, o pats valdovas nori nubausti tuos, kurie nėra jo šalininkai. Todėl tyrinėtojai manė, kad siekdami išvengti bausmių, Žygimanto oponentai ir nužudė valdovą.
Bet ši hipotezė neatskleidžia, kas buvo opozicionieriai ir kodėl Žygimantas jų laiku nenubaudė.
         
  Jei norime suprasti, kodėl žuvo didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis, klauskime, ką ir kodėl jis norėjo nubausti?  
         
Štai 1432 m. rudenį, valdymo pradžioje, Žygimantui pakako kelių savaičių, kad nubaustų mirtimi sąmokslininkus Valmantaičius. Šiuo atveju, praėjus mėnesiui po Brandenburgo komtūro pasiuntinybės į Lietuvą, Žygimantas Kęstutaitis patvirtino sąjungą su Lenkija, o nužudytas buvo dar po pusmečio. Krinta į akis tai, kad vienas sąmokslininkas – Vilniaus vaivada Jonas Daugirdas, nors 1437 m. ir prisiekė perduoti Vilniaus pilis lenkams Žygimanto mirties atveju, po jo nužudymo priesaikos neįvykdė.
Norint suvokti sąmokslo prieš Žygimantą priežastis ir aplinkybes, būtina nagrinėti sąmokslininkų grupuotės sudėtį. Grupuotės nariai buvo Jonas Daugirdas, Trakų vaivada Petras Leliušas ir broliai kunigaikščiai Čartoriskiai, kilę iš Gediminaičių dinastijos. Abu vaivados – aukšti LDK pareigūnai, Leliušą protegavo pats Žygimantas, o Daugirdas, anot vieno Lietuvos Metrikos dokumento, valdovo pasitikėjimą pelnė dar lemtingą 1440 m. kovą. Todėl vargu ar šie didikai buvo nepatenkinti savo padėtimi.
Tad ir ši interpretacija sąmokslo neatskleidžia. Manykime, kad sąmokslo priežastis buvo kokia nors ypatinga valdovo ir kai kurių didikų nesantaika, kurios neatspindi išlikę šaltiniai.
     
  Konkrečių priežasčių nustatyti tikriausiai niekada nepavyks. Tokia išvada gali nuvilti, bet ji sąžininga, nes apibrėžia vaizduotei ribas. XV amžiuje LDK diduomenė buvo savarankiškas ir stiprus elitas, kuris galėjo ne tik nuversti valdovą (Švitrigailos atvejis), bet ir nuspręsti jį nužudyti (vėliau sąmokslai buvo rezgami ir prieš Žygimanto įpėdinį Kazimierą Jogailaitį). Vis dėlto diduomenei sąmokslas pavyko tik prieš Žygimantą Kęstutaitį – nelaimingą valdovą, kuriam prigijo tirono įvaizdis.  
     
Sergejus Polechovas
 
Literatūra: J. Kiaupienė, R. Petrauskas, Lietuvos istorija. T. 4. Nauji horizontai: dinastija, visuomenė, valstybė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1386–1529 m., Vilnius, 2009.