Mitai / XV-XVI a.
Grįžti

Jogailos žygis į Lenkiją ir Šventojo Kryžiaus relikvijos pagrobimo legenda

     
  Lietuvos metraščių Plačiajame sąvade (Bychoveco kronikoje) yra pasakojimas apie dar pagonio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos žygį į Lenkiją unijos su šia valstybe išvakarėse. Idėjinis siužeto pamatas – paneigti lenkų kronikų teiginius, kad sudarant uniją Lietuva buvo prijungta prie Lenkijos. Priešingai, anot Lietuvos metraštininkų, Lenkija nusižeminusi pasiūlė Jogailai tapti jos karaliumi. Kita svarbi lietuvių ir lenkų santykių tema – Lietuvos krikštas. Anot lenkų kronikų, Lietuvos krikštytoja buvo Lenkija, o mūsų metraštininkai teigia, kad sąlyčio su Vakarų krikščionybe būta anksčiau, o krikščionybę pirmieji į Lietuvą atnešę lietuvių didikai.  
     
Legenda apie garbingus pagonisŠie abu aspektai akcentuojami Šventojo Kryžiaus relikvijos pagrobimo legendoje. Lietuvos metraštyje skaitome:
         
  Tačiau iškilmes užtemdė keistos mirtys – vos tik kuris pagonis paliesdavo Šventojo Kryžiaus relikviją, krisdavo negyvas.  
         
„Jogailai su kariuomene žygiuojant atgal pro Šventąjį Kryžių, kai kurie kariai užjojo ant kalno, į Šventojo Kryžiaus vienuolyną. Tarp tų karių buvo vienas iš Davainų giminės. Jis paėmė Šventojo Kryžiaus Medžio relikviją, kuri buvo apdėta sidabru, pasiėmė tą medį ne dėl jo šventumo, bet dėl sidabro, ir to medžio nepagerbdamas, įkišo jį į ryšulį.“ Drauge Davaina paėmė į nelaisvę merginą „iš žymios Habdanko giminės, su kuria labai pagarbiai elgėsi“. Jogailą su kariais, pergalingai grįžtančius namo, pasitiko vilniečiai. Tačiau iškilmes užtemdė keistos mirtys – vos tik kuris pagonis paliesdavo Šventojo Kryžiaus relikviją, krisdavo negyvas. Sunerimęs Davaina pasiteiravo savo krikščionės belaisvės. Ta papasakojo, kad sapno metu jai angelas nurodė, kad šitaip Dievas baudžiąs pagonis už nepagarbų elgesį su relikvija.
Tai pranešus Jogailai, šis įsakęs grąžinti Šventojo Kryžiaus dalelę atgal į vienuolyną, o drauge ir tą belaisvę merginą. Taip Davaina ir pasielgęs. Tačiau mergina pasiūlė lietuviui vykti pas jos tėvą ir tapti jos vyru. „Ir tuomet prie to Habdanko herbo jam buvo pridėtas kryžius. Ir todėl tą herbą imta vadinti Dubnia.“
Jono Dlugošo kronika: grobė lietuviai, bet grąžino lenkasŠventojo Kryžiaus benediktinų vienuolynas ant Plikojo kalno (Łysa Góra) Lenkijoje yra vienas seniausių jos dvasinių centrų,
 
Įdomybė
 
Šventojo Kryžiaus benediktinų vienuolynas ant Plikojo kalno (Łysa Góra) Lenkijoje yra vienas seniausių jos dvasinių centrų. Apie jame saugomos relikvijos Šventojo Kryžiaus pageobimą ir sugrąžinimą žinomos net trys legendos versijos: Lietuvos metraščio, J. Dlugošo kronikos ir „Pasakojimo“. Lietuviškos legendos kūrėjai siekė parodyti senas lietuvių bajorų sąsajas su Vakarų krikščionybe bei tai, kad iki unijos su Lenkija jie niekuo nenusileido lenkų bajorams.
 
ypač jį gerbė Jogailaičių dinastija. Štai Žalgirio mūšio išvakarėse Jogaila į čia atliko piligriminę kelionę pėsčiomis. Drauge tai buvo ir savotiškas Lenkijos didikų Olesnickių, turėjusių Dembno herbą, mauzoliejus. Dembno (arba Dubnios) herbas – kryžius su „dviguba V“, Habdanko herbas – „dviguba V“.
Kokie šio pasakojimo šaltiniai? Panašų pasakojimą regime Jono Dlugošo kronikoje. 1370 metais išgirdę apie Lenkijos valdovo Kazimiero mirtį, lietuvių kunigaikščiai Algirdas ir Kęstutis „įsibrovę per Liublino žemę, Sandomiro sritį nuniokojo. […] Be kito grobio Gyvojo Kryžiaus medį iš Plikojo kalno paimtą išsivežė. Ir ties Lenkijos pasieniu vežimas, kuriuo gabentas Kryžius, nelauktai sustojo ir niekas negalėjo jo [iš vietos] pajudinti. O lietuvių žynys tarė: vežimo niekas negalės pajudinti, nebent Kryžius į savo vietą būtų sugrąžintas. Tuojau į Plikąjį kalną vieno belaisvio kilmingo lenko Karabolos, dėl to atgavusio laisvę, buvo sugrąžintas.“
Totoriška mergelės pagrobimo versijaTaigi lietuvių metraštyje „vienas [...] kilmingas lenkas Karabola“ nesunkiai tampa „vienu“ lietuviu „iš Davainų giminės“.
         
  Lenkijos karalius už šaunų poelgį paskyrė jį vaivada, suteikdamas jam riterio herbą: kryžių su dviem „V”, tai lotyniškai reiškia virgo violata, o lenkiškai – pagrobta mergelė.  
         
Tačiau trūksta merginos ir herbo legendos. Šiuos abu elementus aptinkame Pasakojime [...], kaip Šventojo Benedikto ordino brolija ant Plikojo kalno įkūrė vienuolyną. Ir apie tai, kaip į tą kalną buvo atneštas Šventasis Kryžius (išspausdintas 1536 ir 1538 m. Krokuvoje; rankraščio pavidalu galėjo egzistuoti jau anksčiau). Kūrinėlyje pasakojama apie totorių antpuolį (datuojamas 1254 m., nors turėtų būti 1260 m.), kurio metu totoriai ne tik išsivežė pagrobtą Šv. Kryžiaus relikviją, bet vienas totorių „rotmistras“ jėga paėmė sau į žmonas ir Dembno pilies paveldėtoją, mergelę Atleidę. Ši savo pagrobėją įkalbėjo relikviją sugrąžinti. Kartu su mergele išsiruošęs Lenkijon ir totorių „rotmistras”.
Lenkijos karalius už šaunų poelgį paskyrė jį vaivada, suteikdamas jam riterio herbą: kryžių su dviem „V”, tai lotyniškai reiškia virgo violata, o lenkiškai – pagrobta mergelė. Kitaip tariant, tai heraldikoje žinoma kaip Dembno herbas. Įsimintina, kad šiuose įvykiuose taip pat dalyvauja totorių chanas, kurio įsakymu atliekami relikvijos bandymai ugnimi ir vandeniu: ji stebuklingai nepatiria ugnies poveikio ir, nepaisant sunkių sidabro apsodų, neskęsta. Totorių chanas veikia panašiai kaip didysis kunigaikštis Jogaila Lietuvos metraštyje, nors ne taip civilizuotai.
Šventojo Kryžiaus mito transformacijos
Dėl abiejų lenkiškų versijų senumo yra skirtingų nuomonių. J. Dlugošas buvo didelis kardinolo Zbignevo Olesnickio gerbėjas,
         
  Tad Lietuvos metraščio teksto šaltiniai tokie: J. Dlugošo kronika, Pasakojimas arba į jį panašus kūrinys, arba neužrašyti vietos padavimai, kuriuos Lietuvoje galėjo paskleisti piligrimai.  
         
manytina, kad jis bandė lietuviškosios versijos pagalba išstumti iki tol gyvavusią totorišką to meto lenkų bajoriškos visuomenės akyse Dembno giminę (jai priklausė kardinolas) kompromitavusią versiją. Dembno giminės nariai (ir kardinolo tėvas Jonas) XV a. dėl totoriškos praeities turėjo nemalonumų, net turėjo valdovo prašyti specialios privilegijos. Tai leidžia teigti, jog totoriška versija yra senesnė. Kitas dalykas – Pasakojimo ir Plačiojo sąvado santykio klausimas. Kūrinys išspausdintas jau po Plačiojo sąvado surašymo. Kad būtų pasitelktas pastarasis (t. y., kad Jogaila būtų paverstas totorių chanu), atrodo nerealu. Pasakojimo tipo kūrinyje tai būtų šventvagiška. Taigi įmanomas tik atvirkštinis variantas. Jogaila minimas tik Pasakojimo pabaigoje: esą jau atvykęs aplankyti šios garsios vietos kaip būsimas Lenkijos karalius, bet dar pagonis.
Tad Lietuvos metraščio teksto šaltiniai tokie: J. Dlugošo kronika (arba jos pagrindu sukompiliuota Motiejaus Miechoviečio kronika), Pasakojimas arba į jį panašus kūrinys, arba neužrašyti vietos padavimai, kuriuos Lietuvoje galėjo paskleisti piligrimai.
Lietuviškos legendos kūrėjai siekė parodyti senas lietuvių bajorų sąsajas su Vakarų krikščionybe bei tai, kad iki unijos su Lenkija jie niekuo nenusileido lenkų bajorams. Tačiau kodėl herojui parinktas Davainos vardas? Davainos buvo žinoma lietuvių bajorų giminė. Andrius Davainaitis (m. 1527) buvo Eišiškių seniūnas ir Lietuvos metraščių užsakovo, Vilniaus vaivados Alberto Goštauto patikėtinis. Tokiu būdu lietuvių istorinėje tradicijoje buvo įprasmintos šios giminės šaknys. 

Kęstutis Gudmantas
 
Literatūra: Lietuvos metraštis. Bychovco kronika, vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė R. Jasas, Vilnius, 1971, p. 89–91.