Kūryba / XV-XVI a.
Grįžti

Jokūbo Voraginiečio „Aukso legenda“ – viduramžių bestseleris Lietuvoje

Palaimintasis Jokūbas Voraginietis (Jacopo da Varazze, ~1230–1298), italų dominikonas ir Genujos arkivyskupas, paliko nemažai religinių kūrinių. Tačiau labiausiai jį išgarsino apie 1260–1270 m. parašytos „Šventųjų legendos“ – pasakojimai apie šventųjų gyvenimus ir kankinystes, skirti skaityti kiekvieną liturginių metų dieną ar ruoštis pamokslams. Šis kūrinys dar vadintas „Lombardiškąja istorija“, „Pasionalu“, o labiausiai žinomas „Aukso legendos“ pavadinimu, kurį knygai suteikė amžininkai dėl didžiulio populiarumo ir vertės. Knygą sudarė maždaug 180 pasakojimų apie šventuosius, Kristaus ir Švč. Mergelės Marijos šventes, suskirstytų pagal Bažnyčios liturginį kalendorių. Pats Jokūbas Voraginietis nesukūrė nei vieno pasakojimo: tekstus jis perrašė iš tuo metu populiariausių šaltinių, juos perkurdamas ar trumpindamas, kartais pateikdamas kelias skirtingas to paties asmens gyvenimo istorijas ir pats ne visomis tikėdamas („...tai yra melagingi ir nieko verti paistalai“).
Tarp religinės literatūros ir bulvarinio skaitalo
„Aukso legenda“ – bene populiariausia viduramžių epochos dvasinė knyga. Paprastu stiliumi parašytas kūrinys pasižymėjo kritiškumo stoka, kartais ir istorinės tiesos nepaisymu. Kaip tik toks jis buvo artimas ir suprantamas viduramžių žmogui. Autorius stengėsi pasakojimais sudominti ir nustebinti įvairaus išsilavinimo tikinčiuosius, todėl knyga pasižymi gausiais stebuklų aprašymais.
         
  Autorius stengėsi pasakojimais sudominti ir nustebinti įvairaus išsilavinimo tikinčiuosius, todėl knyga pasižymi gausiais stebuklų aprašymais.  
         
Štai Švč. Marijos Mergelės Ėmimo į Dangų skaitinyje pasakojama, kaip „kažkokie vienuoliai prieš auštant stovėjo prie upės ir ten smaginosi, pasakodami pasakas ir šiaip tuščiai šnekėdamiesi“. Ir štai jie pamatė irkluotojus, kurie pasirodė besą demonai. Išsigandę vienuoliai garsiai sušuko: „Šventoji Marija, melski už mus!“ O demonai jiems pasakė: „Gerai, kad kreipėtės į Mariją. Mes norėjome jus sudraskyti ir paskandinti, kadangi atradome jus, nekukliai ir per ilgai besikalbančius.“ Šitokiais neįprastais įvykiais veikdamas tikinčiųjų vaizduotę, autorius skelbė šventųjų ir Švč. Marijos užtarimo galią, nurodė sektinas dorybes. Skaitytojams kaip pavyzdys pateiktos ir ryškios, kartais neįtikėtinos šventųjų apsimarinimo istorijos. Štai rašoma, kad šv. Mikalojus pasninkavo nuo gimimo, motinos pieną gėrė tik kartą per dieną, trečiadieniais ir penktadieniais.
Knygoje ypač stebina išsamiai aprašomos žiauriausios pirmųjų amžių krikščionių kankinystės. Štai nesutikusią pagonių dievus pagarbinti šv. Margaritą prefektas įsakė pririšti prie „arkliuko“, žiauriai nuplakti rykštėmis, o paskui „draskyti geležinėmis šukomis, kol kaulai pasimatys, o kraujas iš jos kūno tryško tarsi iš tyriausios versmės“.
         
  Knygoje ypač stebina išsamiai aprašomos žiauriausios pirmųjų amžių krikščionių kankinystės.  
         
Tada mergelė buvo uždaryta į kalėjimą, o kitą dieną ji buvo išrengta ir svilinama liepsnojančių deglų, po to surišta ir panardinta į didelį indą vandens, kad „pakeitus bausmę, skausmas būtų didesnis“. Bet Margarita išlipo sveika, o 5 000 vyrų, įtikinti stebuklo, atsivertė ir tuoj pat dėl to buvo nužudyti. Galiausiai šventajai buvo nukirsta galva, ir tada ji mirė. Taip vaizdžiai aprašomi šventųjų kankinimai, prikaustydavę viduramžių skaitytojo dėmesį, pirmiausia liudijo kankinių pasiryžimą dėl savo tikėjimo paaukoti gyvybę.
„Lombardiškosios istorijos“ pėdsakai Lietuvoje
     
  Kūrinys sulaukė didžiulės sėkmės: jo nuorašai ir vertimai greitai pasklido po visą krikščionišką Europą, o pradėjus spausdinti knygas, jau XV a. susilaukė 173 leidimų. Knyga pateko ir į neseniai krikštą priėmusią Lietuvą. Žinomi bent trys šio kūrinio rankraščiai, XIV–XV a. funkcionavę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje; vienas jų – Lenkijos ir Lietuvos valdovo Jogailos bei jo žmonos Jadvygos dovana Vilniaus katedrai (1398). Ši knyga buvo ir bibliotekoje, priklausiusioje didikui Albertui Goštautui ar Žygimantui Senajam (1510), ją turėjo Rokiškio klebonas Jonas Lipovskis (1563), o Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičus savo „Lombardiškąją istoriją” padovanojo Vilniaus katedrai (1579). Taip „Aukso legenda” sklido Lietuvoje, įtakodama krikščionėjimą ir šventųjų gerbimo priėmimą.  
     
Didžiulės įtakos visos Europos religinei
 
Įdomybė
 
Pažaislio kamaldulių vienuolyno bažnyčios ir šventųjų vartų freskose (XVII a. II p.) pavaizduoti Jokūbo Voraginiečio „Aukso legendos“ įkvėpti siužetai. Šventųjų gyvenimus aprašantis viduramžių bestseleris turėjo didžiulės įtakos ne tik Lietuvos, bet visos Europos religinei kūrybai. Tiesa, XVI a. I p. kūrinys buvo pasmerktas dėl viduramžiškos dvasios ir net pavadintas „nešvankiu“.
 
literatūrai (ypač šventuosius vaizdavusiai tapybai ir skulptūrai) turėjusi „Aukso legenda“ veikė ir Lietuvos kūrėjus. Atskiri Voraginiečio kūrinio motyvai atsispindi „Vėlyvuosiuose Lietuvos metraščiuose”, kai kuriuos siužetus galime pamatyti Pažaislio kamaldulių vienuolyno bažnyčios ir šventųjų vartų freskose (XVII a. II p.).
Iki šiol mūsų šalies bibliotekose saugoma virš dvidešimties XV–XVI a. spausdintų „Aukso legendos” knygų, kurios liudija šio kūrinio populiarumą ir paplitimą Lietuvoje. Knygose išlikę nuosavybės ženklai (proveniencijos) atskleidžia gausų ir margą skaitytojų ratą. XVII–XVIII a. „Aukso legenda” paprastai sutinkama religinių institucijų ir dvasininkų bibliotekose (75% proveniencijų). Daugiau kaip pusė visų skaitytojų buvo vienuoliai, dažniausiai dominikonai – Voraginiečio vienuolijos nariai, kuriems knyga buvo reikalinga pamokslavimui.
     
  Jokūbo Voraginiečio „Šventųjų skaitiniai“ dėl savo viduramžiškos dvasios ilgainiui imti kritikuoti, o XVI a. I p. kūrinį ėmė smerkti ne tik humanistai, reformatai, bet ir kai kurie katalikų teologai. Šis priešiškumas pasiekė ir Lietuvą. Evangelikas reformatas Andrius Volanas (~1531–1610) pasmerkė „Aukso legendą” ispanų humanisto Chuano Luiso Viveso (Juan Luis Vives) žodžiais: „Sakykite, kas gali būti nešvankiau už tą knygą?“ Lietuvos skaitytojų nuostatas kūrinio atžvilgiu (nuo susižavėjimo iki smerkimo) atspindi ir knygų paraštėse likusios pastabos. Taip kūrinį užliejusi kritika galiausiai paskandino jį užmarštin. „Aukso legendos“ atgimimas prasidėjo tik XIX a. vid., kai knyga vėl imta spausdinti ir tyrinėti, o šis susidomėjimas išliko iki šiol.  
     
Gita Drungilienė
Jokūbas Voraginietis, Aukso legenda, arba Šventųjų skaitiniai / vertė V. Gerliakienė, N. Klingaitė-Dasevičienė, S. Narbutas, V. Stalioraitytė ir T. Veteikis, Vilnius, 2008, I–II knygos.