Asmenybės / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Jonas Kazimieras Sapiega: nuo Bobruisko seniūno iki Rusijos feldmaršalo

     
  Jei XVII a. pr. galingiausi Lietuvos didikai apsiribodavo politine ir ūkine veikla Lietuvos teritorijoje, tai nuo amžiaus vidurio pastebimas spartus Lenkijos ir Lietuvos bajorijos bei didikų suartėjimas. Intensyvėjo galingiausių giminių tarpusavio ryšiai, vedybos, kūrėsi visą valstybę raizgančios didikų grupuotės. Svarbiausi valstybės pareigūnai užmezgė glaudžius santykius su užsienio valstybėmis, ėmė iš jų kyšius bei vykdė priešišką veiklą Abiejų Tautų Respublikos viduje. Spalvinga asmenybė Jonas Kazimieras Sapiega (1675–1730) – puikus pavyzdys. Vedybų keliu įgijęs milžiniškus dvarus Didžiojoje Lenkijoje, daugiausia laiko jis praleisdavo ten. Kaip senos Lietuvos giminės atstovas turėjo didelę įtaką Lietuvos vidaus politiniam gyvenimui. Mažiausiai tris kartus išdavęs savo valdovą jis vis ieškojo būdų susitaikyti, tuo pačiu nenutraukė ryšių su ATR priešais. Jis buvo pirmasis ATR pilietis, gavęs aukščiausius postus Rusijos imperijoje, nors prieš dešimt metų buvo didžiausias jos priešas.  
     

Lojalumas giminei nustelbia ištikimybę valdovui
J. K. Sapiega (kaip ir dauguma to metų diduomenės atstovų) gavo puikų išsilavinimą.
         
  Nugalėtojai pašalino Sapiegas iš visų pareigų ir paskelbė juos tėvynės priešais.  
         
Mokėsi tuometinėje Vokietijos imperijoje, keliavo po Vakarų Europą. Dar studijų metais gavo pirmąją savo pareigybę – tapo Bobruisko seniūnu. Po studijų 1700 m. pradžioje grįžo į Lietuvą. Neramus buvo laikas. Jono Kazimiero Sapiegos tėvas Pranciškus Sapiega buvo Lietuvos didžiojo etmono Kazimiero ir Lietuvos didžiojo iždininko Benedikto Sapiegų brolis. Užėmę du reikšmingiausius Lietuvos vyriausybės postus, K. Sapiega ir B. Sapiega nuolatos konfliktavo su kitomis didikų grupuotėmis.
 
Įdomybė
 
XVII–XVIII a. gyvenęs LDK didikas Jonas Kazimieras Sapiega mažiausiai tris kartus išdavė savo valdovą. Jis vis ieškojo būdų susitaikyti, sykiu nenutraukė ryšių su Lenkijos ir Lietuvos priešais. Jis buvo pirmasis ATR pilietis, gavęs aukščiausius postus Rusijos imperijoje, nors prieš dešimt metų buvo didžiausias jos priešas.
 
Šis konfliktas išspręstas 1700 m. įvykusiu Valkininkų mūšiu, kuomet abu broliai su šalininkais buvo nugalėti ir priversti bėgti iš Lietuvos. Nugalėtojai pašalino Sapiegas iš visų pareigų ir paskelbė juos tėvynės priešais. Jonas Kazimieras Sapiega nenorėjo, galbūt ir neturėjo laiko aktyviai dalyvauti savo dėdžių konflikte, todėl nugalėtojai jo nelietė. 1701 metų pabaigoje į Lietuvos teritoriją įžengė švedų kariuomenė, o Valkininkuose pralaimėję Sapiegos paprašė Švedijos karaliaus Karolio XII protekcijos. Greičiausiai artimų giminaičių įkalbinėjimai lėmė tai, kad J. K. Sapiega paliko ATR valdovo Augusto II stovyklą ir perėjo į prošvediškos partijos pusę. Tiesa, tai nesutrukdė Augusto II favoritui ir saksų kariuomenės feldmaršalui Jokūbui Flemingui 1702 m. vesti J. K. Sapiegos seserį Prancišką Izabelę. Tokia artima giminystė su Augusto II dešiniąja ranka pravertė J. K. Sapiegai ateityje.
Jaunojo karvedžio iškilimas ir krytis
1703–1706 m. J. K. Sapiega aktyviai dalyvavo kariniuose veiksmuose prieš Rusijos, Saksonijos bei Augustui II lojalias ATR kariuomenių pajėgas ir greitai įgavo talentingo bei sumanaus karinio stratego reputaciją, pelnė Karolio XII pasitikėjimą.
         
  Atsitiko blogiausia, kas galėjo įvykti. Jonas Kazimieras Sapiega susipyko ir su Augustu II, ir su Stanislovu Leščinskiu.  
         
1708 metais Švedijos karalius privertė senstantį Lietuvos didįjį etmoną K. Sapiegą pasitraukti iš pareigų. Nuspręsta, kad nauju Lietuvos kariuomenės vadu turi tapti K. Sapiegos sūnėnas – Jonas Kazimieras Sapiega. Per trumpą vienerių metų vadovavimo laikotarpį jis daug dėmesio skyrė Lietuvos kariuomenės pertvarkymui ir perginklavimui. Po Švedijos pralaimėjimo Poltavos mūšyje prošvediškos partijos padėtis ATR tapo beviltiška. Jonas Kazimieras Sapiega rūpinosi gauti amnestiją ir atsisakė paklusti švedų proteguoto ATR valdovo Stanislavo Leščinskio įsakymams. Nusprendęs, kad yra išduotas, S. Leščinskis nutarė atimti didžiojo etmono buožę iš J. K. Sapiegos. Augustas II ir Rusijos caras Petras I sutiko dovanoti J. K. Sapiegui neištikimybę, tačiau pareikalavo atiduoti Lietuvos didžiojo etmono urėdą caro favoritui Liudvikui Pociejui. Atsitiko blogiausia, kas galėjo įvykti. Jonas Kazimieras Sapiega susipyko ir su Augustu II, ir su Stanislovu Leščinskiu. Neturėdamas vilčių išlaikyti etmono pareigybės savo rankose nei Augusto II, nei S. Leščinskio pusėje, J. K. Sapiega su nedidele grupele bendraminčių pasitraukė į Prūsiją. Ten jis kurstė aplinkinius Lietuvos pavietus prieš Augustą II ir laukė tolesnės ATR–Švedijos karo eigos.
Politinė aklavietė
1711–1712 m. surinkęs keletą šimtų raitelių J. K. Sapiega surengė kelis išpuolius į Lietuvos teritoriją, tikėdamasis, kad nepatenkinta bajorija sukils prieš savo valdovą, o kariuomenė pakels maištą prieš etmoną L. Pociejų.
         
  Augustas II tikėjosi J. K. Sapiegą ir jo etmoniškas ambicijas panaudoti kaip priemonę, valdant nepaklusnųjį L. Pociejų.  
         
Tai J. K. Sapiegai būtų leidę perimti vadovavimą opozicijai ir atgauti prarastą didžiojo etmono ministeriją.
Praėjo keleri metai, o partizaniški veiksmai nedavė rezultatų. Padėtis Lietuvoje atrodė rami, o „imigrantų“ būklė Prūsijoje – kritiška. Todėl J. K. Sapiega pakeitė taktiką ir leidosi kelionėn į Turkiją, kur po Poltavos pralaimėjimo rezidavo Karolis XII. Atvykęs ten ir pamatęs, kad švedų padėtis beviltiška, J. K. Sapiega paliko Karolį XII ir dar kartą per tarpininkus prašė amnestijos iš Augusto II. Nors ji buvo suteikta, J. K. Sapiega savo korespondencijoje dar kurį laiką ambicingai naudojo didžiojo Lietuvos etmono titulą. Augustui II J. K. Sapiegos sugrįžimas buvo naudingas. Caro proteguojamas Lietuvos etmonas L. Pociejus atvirai perėjo į opoziciją ATR valdovui. Augustas II tikėjosi J. K. Sapiegą ir jo etmoniškas ambicijas panaudoti kaip priemonę, valdant nepaklusnųjį L. Pociejų. Tiesa, šie projektai atimti etmono buožę iš L. Pociejaus ir atiduoti ją J. K. Sapiegai liko neįgyvendinti.
Posūkis į Rusiją
1723 metais J. K. Sapiega pasitraukė iš aktyvaus politinio gyvenimo ATR ir savo ateitį pradėjo sieti su Rusija. Nuo to laiko, kai J. K. Sapiega su švedų kariuomene kariavo prieš Rusiją, caras Petras I į J. K. Sapiegą žiūrėjo nepatikliai. Tačiau J. K. Sapiegai pavyko pelnyti caro favorito Aleksandro Menšikovo prielankumą. Žinodamas Sapiegų įtaką ATR vidaus gyvenimui ir turėdamas ambicijų tapti ATR leno teise priklausančios Kuršo kunigaikštystės valdovu, A. Menšikovas sudarė savo dukters ir J. K. Sapiegos sūnaus sužadėtuves.
         
  1723 metais J. K. Sapiega pasitraukė iš aktyvaus politinio gyvenimo ATR ir savo ateitį pradėjo sieti su Rusija.  
         
1726 metais, jau mirus Petrui I, A. Menšikovas padėjo J. K. Sapiegai gauti Rusijos kariuomenės feldmaršalo laipsnį. Nors J. K. Sapiega niekada nevadovavo Rusijos kariuomenei mūšyje, titulas patenkino J. K. Sapiegos ambicijas. Tais pačiais metais J. K. Sapiega buvo apdovanotas aukščiausiu Rusijos apdovanojimu – šv. Andriejaus ordinu. Jis  tapo svarbiausios Rusijos imperijos teritorijos – Ingrijos ir Peterburgo – gubernatoriumi. Suartėjęs su Rusija, J. K. Sapiega dar kartą susipyko su Augustu II ir iki savo mirties kurstė opoziciją prieš ATR valdovą.
 
Mindaugas Šapoka