Kūryba / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Jono Radvano „Radviliada“ – lietuviškojo imperializmo tekstas

Paskutinių XVI a. dešimtmečių literatūrinę kūrybą Lietuvoje veikė keletas svarbių kultūrinių ir politinių faktorių: 1558–1583 m. karas su Maskva dėl Livonijos, didėjanti įtampa tarp katalikų ir protestantų stovyklų, barokinės pasaulėjautos smelkimasis ir 1569 m. sudarytos Liublino unijos padariniai, skausmingi tai daliai visuomenės elito, kuri nenorėjo susitaikyti su padėtimi. Kai kurių įtakingų didikų protesto nuotaikos ir stiprėjanti nacionalinė savimonė reiškėsi kultūrinėmis formomis: kunigaikštis Merkelis Giedraitis globojo lietuviškos raštijos pradininką Mikalojų Daukšą ir Lietuvos istoriką Motiejų Strijkovskį; kunigaikštis Leonas Sapiega pasiekė, kad būtų patvirtintas atskiras Lietuvos teisynas (1588 m. Statutas); kunigaikščiai Mikalojus Radvila Rudasis ir jo sūnus Kristupas Radvila Perkūnas telkė aplink save poetus, gebančius meniniu žodžiu ginti Lietuvos interesus.
     
  Talentingas poetas buvo Jonas Radvanas. Apie jo biografiją žinoma nedaug: tikriausiai buvo ne bajorų kilmės, tarnavo (matyt, dirbo sekretoriumi) kelių aukštų LDK pareigūnų dvaruose; kur įgijo išsilavinimą – spėliojama. Visi išlikę J. Radvano kūriniai yra parašyti lotyniškai ir publikuoti 1584–1592 metais. Pirmą spausdintą eilėraštį jis pasirašė kaip Jonas Radvanovijus Vilnietis, be to, paliko ženklų, kad mokėjo lietuvių kalbą, taigi turėjo būti etninis lietuvis.  
     
Didingas Tėvynės ir jos gynėjo portretas
Žymiausią ir didžiausią J. Radvano kūrinį – herojinę poemą „Radviliada“ (išspausdinta Vilniuje 1592 m.) –  tyrėjai laiko iškiliausiu Lietuvos Renesanso kūriniu. Ji kitus panašaus žanro to laikotarpio kūrinius lenkia apimtimi, pateikiamos medžiagos gausa ir literatūrinės raiškos meistriškumu. Pagrindinė „Radviliados“ tema – Vilniaus vaivados,
         
  Žymiausią ir didžiausią J. Radvano kūrinį – herojinę poemą „Radviliada“ (išspausdinta Vilniuje 1592 m.) –  tyrėjai laiko iškiliausiu Lietuvos Renesanso kūriniu.  
         
Lietuvos didžiojo kanclerio ir didžiojo etmono Mikalojaus Radvilos Rudojo gyvenimas nuo gimimo iki mirties, karvedžio žygiai ir pergalės Livonijos kare. Ypač detaliai aprašytas Ulos mūšis (1564 m. sausio 26 d.), sugriovęs Maskvos valdovo Ivano IV Rūsčiojo planus.
„Radviliadą“ galima nagrinėti įvairiais aspektais. Atskiros analizės vertas Radvilos Rudojo literatūrinis portretas, – nors atvirai panegirinis (kaip ir dera tokio žanro kūriniui), jis parodo, kaip to meto žmonės įsivaizdavo tobulą vadovą ir gynėją, „tėvynės tėvą“. Ryškus ir „antiherojaus“ – caru (t. y. imperatoriumi) pasiskelbusio Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano paveikslas: jis vaizduojamas ne tik kaip agresorius, bet ir kaip pragaro furijų apsėstas kerštingas beprotis, kuris su pavaldiniais elgiasi žiauriau nei su priešais. Trečioje poemos dalyje aprašomas Ulos mūšis, pristatomi pasižymėję mūšio dalyviai (ir lietuviai, ir maskvėnai). Detaliai ir tiksliai aprašyta to meto karyba ir ginkluotė. Užkliudytas poemoje ir „tikrojo tikėjimo“ klausimas (J. Radvanas, kaip ir jo herojus M. Radvila Rudasis, buvo protestantas).
Tačiau mūsų laikų skaitytojams didžiausią įspūdį kelia tai, su kokia meile ir pasididžiavimu XVI a. poetas kalba apie tėvynę Lietuvą. Jo apdainuojama Didžioji Lietuva (Lituania Magna) – milžiniška, stipri ir turtinga valstybė, kaimynams kelianti pagarbią baimę.
         
  Didžiavalstybinė autoriaus savimonė atsiskleidžia net iš pažiūros neutraliame Lietuvos upių aprašyme.  
         
Pirmoje „Radviliados“ dalyje net garsiuosius Lietuvos miškus, kurie to meto Vakarų europiečiams buvo tik akivaizdus šalies ekonominio bei kultūrinio atsilikimo požymis, J. Radvanas pristato kaip didybės simbolį, kone pasaulio šerdį. Didžiavalstybinė autoriaus savimonė atsiskleidžia net iš pažiūros neutraliame Lietuvos upių aprašyme. Pirmiausia jis pamini Boristenį (t. y. Dnieprą), kurio vandenys „krinta į plačią jūrą“. Tačiau Dniepro žemupys yra Ukrainoje, kuri po Liublino unijos Lietuvai nepriklausė. Ši teksto vieta reiškia Radvilos Rudojo, kuris nepasirašė unijos akto (1 pav.), ir jo šalininkų atsisakymą pripažinti unijos teisėtumą. Antroji poeto paminėta „Lietuvos upė“ yra Dauguva, tekanti Latvijoje, t. y. tuometinėje Livonijoje, dėl kurios ir kilo aprašomas karas su Maskva. Taip „nekaltas“ upių vardijimas poemoje virsta geopolitinių pretenzijų deklaracija.
Poetinė istorijos redakcija – J. Radvano „Didžioji Lietuva“
Panašiai pateikiamas ir kitas „Radviliados“ tematinis sandas – istorinė atmintis. Legendinio lietuvių diduomenės protėvio romėno Palemono vardas laikomas „Publijaus Libono“ trumpiniu, o iš Libono vardo kildinamas Livonijos pavadinimas, – taip tarsi pareiškiama,
         
  „Radviliadoje“ pavaizduota Lietuva – Vytauto Didžiojo laikų valstybė  
         
kad Livonija yra lietuvių tėvonija.
 
Įdomybė
 
1569 m. sudarytos Liublino unijos padariniai buvo skausmingi su padėtimi nenorėjusiai susitaikyti visuomenės elito daliai. Kai kurių įtakingų didikų protesto nuotaikos ir stiprėjanti nacionalinė savimonė reiškėsi kultūrinėmis formomis: kunigaikštis Merkelis Giedraitis globojo lietuviškos raštijos pradininką Mikalojų Daukšą ir Lietuvos istoriką Motiejų Strijkovskį; kunigaikštis Leonas Sapiega pasiekė, kad būtų patvirtintas atskiras Lietuvos teisynas (1588 m. Statutas); kunigaikščiai Mikalojus Radvila Rudasis ir jo sūnus Kristupas Radvila Perkūnas telkė aplink save poetus, gebančius meniniu žodžiu ginti Lietuvos interesus.
 
Svarbus yra J. Radvilos skydo aprašymas trečioje dalyje. Idėja poeto nusižiūrėta iš Vergilijaus „Eneidos“: skydo reljefe pavaizduota visa valstybės istorija. Tačiau neatsiejama Lietuvos istorijos dalimi J. Radvanas laiko ir pasakojimus apie Kijevo Rusią (kunigaikštienę Olgą, Sviatoslavą ir t. t.), paimtus iš M. Strijkovskio Kronikos, į kurią jie pateko iš Lietuvos metraščių trumpojo sąvado. Tarp eilučių vėl slypi mintis, kad Ukraina per amžius buvo ir turi likti LDK dalimi.
„Radviliadoje“ pavaizduota Lietuva – Vytauto Didžiojo laikų valstybė (neatsitiktinai Vytautas pasirodo Radvilai sapne-regėjime Ulos mūšio išvakarėse ir pavadina jį didžiausia Lietuvos viltimi). Valstybingumo sumenkimas po Liublino unijos, atplėštos didžiulės teritorijos, LDK karinės galios silpnėjimas poemoje ignoruojamas it koks laikinas negalavimas, į kurį neverta kreipti dėmesio. Tai ir laikytina imperinės savimonės apraiška. Jono Radvano kūrinyje lenkai beveik neminimi. Pasak poeto versijos, Livonijos kare ne Abiejų Tautų Respublika, bet Lietuva grumiasi su Maskva, gindama savo teritorijas, ir ją nugali, – unijos tarsi nebūtų buvę (plg. 2 pav.). Iškalbingi poeto pastebėjimai, kaip po sudarytų paliaubų Livonija pajunta palengvėjimą „lietuvių grėsmei nuslinkus“ arba kaip Ivanui „netgi užteko drąsos su lietuviais karą pradėti!“. Jono Radvano kūrinyje nemažai dėmesio skiriama Vilniui, kuris apibūdinamas kaip „gražusis“, „tirštai apgyvendintas“, bet svarbiausia – „globėjas tautų“. Knygos antraštiniame lape nurodyta, kad ji išleista „Vilniuje, lietuvių metropolijoje“.
     
  Verta dėmesio Mikalojaus Radvilos Rudojo priešmirtinė malda, „atpasakota“ ketvirtoje poemos dalyje: herojus prašo Dievą dovanoti Lietuvai garbę ir skeptrą. Taip išsakoma viltis, kad LDK dar galėtų tapti ne tik savarankiška valstybe, bet ir karalyste.  
     
Eglė Patiejūnienė
Jonas Radvanas, Raštai, iš lot. k. vertė, pratarmę ir straipsnį parašė Sigitas Narbutas, Vilnius: LLTI, 2009.