Asmenybės / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Jonušas Radvila – didvyris ar išdavikas?

Vienas žymiausių XVII a. I p. LDK politinių ir karinių veikėjų Jonušas Radvila gimė Papilėje prie Biržų (1612 12 02) kunigaikščio Kristupo Radvilos ir Onos Kiškaitės šeimoje. Vaikystę praleido Biržuose, kur mokėsi savo prosenelio įkurtoje reformatų gimnazijoje, o nuo 1620 m. – jo tėvo Kristupo įkurtoje Kėdainių gimnazijoje. Tėvas suformulavo jo gyvenimo pagrindinius principus, kurie skelbė, kad „visuomet elgtųsi garbingai ir padoriai <...>, gyventų ištekliuje, bet be prabangos, o vėliau atsirado dar vienas motyvas – tinkamai tarnauti Dievo garbei ir Respublikai“. Šia tarnybos Dievui ir Tėvynei vienybe, pasak lenkų istoriko Henryko Wisnerio, jis vadovavosi gyvenime. 1629–1631 metais J. Radvila mokėsi ir baigė Leipcigo universitetą, o 1631–1633 m. studijavo Leideno universitete. 1631–1632 m., tėvui pageidavus, jis dalyvavo Olandijos nepriklausomybės kare prieš Ispaniją.
     
  1633 m. Olandijoje ir Anglijoje J. Radvila vykdė diplomatinę misiją, gavo Lietuvos pakamario pareigas, o grįžęs į Lietuvą suspėjo šalia tėvo sudalyvauti Smolensko kare. 1638 metais vedė Kotryną Potockaitę (mirė 1642 m.) ir su ja susilaukė sūnaus Kristupo (mirė kūdikystėje) bei dukters Onos Marijos. 1646 metais J. Radvila vedė Valachijos hospodariaus Bazilijaus Mohilos Lupulu dukterį Mariją.  
     
Ryžtingas ir apdairus strategas
1648 m. prasidėjęs Ukrainoje kazokų sukilimas, vadovaujamas Bogdano Chmelnickio, persimetė ir į LDK rytines baltarusiškas žemes. Lietuvių kariniai daliniai, vadovaujami Žemaitijos seniūno (nuo 1647 m.) ir lauko etmono (nuo 1646 m.) Jonušo Radvilos, turėjo įvedinėti tvarką savo žemėse ir neleisti išplisti sukilimui po visą valstybę. Šioje grėsmingoje situacijoje J. Radvila elgėsi ryžtingai ir racionaliai.
         
  Dėl tikybos ir savarankiškumo J. Radvilos nelabai mėgo valdovas Jonas Kazimieras bei daug katalikų didikų.  
         
Jis atsiskleidė kaip puikus karvedys (laimėta daug mūšių ir atsiimta miestų), strategas (atsiimdamas iš sukilėlių Baltarusijos ir Ukrainos pasienį, neleido išplisti sukilimui), politikas (jo pozicija renkant naują valdovą, susirašinėjimas su to meto Europos galingaisiais, atsisakymas ambicijų vadovauti visai Respublikos kariuomenei). Didelį kunigaikščio autoritetą rodo tai, kad jam pastoviai pavykdavo sulaikyti kariuomenę nuo išsiskirstymo ar plėšikavimo, nors valstybė nuolatos vėluodavo kariams išmokėti algas. Dėl tikybos ir savarankiškumo J. Radvilos nelabai mėgo valdovas Jonas Kazimieras bei daug katalikų didikų.
Nuo vilko ant meškos...J. Radvila per vėlai suprato, kad nedarant nuolaidų ir neieškant kompromisų su kazokais, didėja jų suartėjimo su Maskva grėsmė. Todėl buvo silpnai pasirengta maskvėnų įsiveržimui. 1654 m. gegužę prasidėjusios Maskvos agresijos akivaizdoje Vilniaus vaivada (nuo 1653 m.) ir LDK didysis etmonas (nuo 1654 m.) Jonušas Radvila su žymiai mažesnėmis (apie 10 000 karių) nei į LDK trimis kryptimis įsiveržusio priešo (apie 70 000 rusų ir 20 000 kazokų) pajėgomis
 
Įdomybė
 
Prieštaringai vertinamas dėl Kedainių unijos su švedais pasirašymo 1655 m. Jonušas Radvila (1612 –1655) istorijoje žinomas kaip gabus politikas, strategas bei gerbiamas karvedys. Jam, malšinant Ukrainos kazokų sukilimą, pavykdavo sulaikyti kariuomenę nuo išsiskirstymo ar plėšikavimo, nors valstybė nuolatos vėluodavo kariams išmokėti algas.
 
bandė stabdyti spartų maskvėnų žengimą pirmyn. Rugpjūčio viduryje karinio talento dėka tai jam pavyko padaryti prie Šklovo, bet nepraėjus nei porai savaičių jo kariuomenę sutriuškino gausesnės maskvėnų pajėgos prie Šepelevičių.
1655 m. pradžioje sutelkęs naują kariuomenę J. Radvila bandė perimti iniciatyvą ir atsikovoti prarastus miestus, bet buvo išeikvotos jėgos ir resursai prie kelis mėnesius trukusios Mogiliavo apsiausties. 1655 metų vasaros kampanijos metu maskvėnai beveik netrukdomi iš lėto judėjo į vakarus LDK teritorija ir rugpjūčio pradžioje pasiekė Vilniaus prieigas. Suprasdamas, kad su maža kariuomene jis negali apginti silpnai įtvirtintą sostinę, didysis etmonas priėmė sprendimą keltis į dešinį Neries krantą ir trauktis į Kėdainius. Rugpjūčio 8 dieną įvyko mūšis prie mūrinio (dabar Žaliasis) tilto per Nerį, kurio metu miestą priešas užėmė ir nusiaubė. Bet didžioji dalis negausios lietuvių kariuomenės ir dalis vilniečių sėkmingai pasitraukė. 
Mažesnė blogybėJ. Radvila su likusiais ištikimais daliniais pasitraukė link savo tėvonijos Kėdainiuose. Čia toliau tęsė anksčiau pradėtas derybas su švedais, kurie, matydami žlungančią Lenkijos ir Lietuvos valstybę, liepą ją užpuolė ir užėmė beveik visą Lenkiją bei Lietuvos šiaurę ir Žemaitiją. Dar karo pradžioje 1654 m. J. Radvila ir daugelis LDK didikų sąjungą su Švedija vertino kaip išsigelbėjimo galimybę. Kaip rodo istoriko Adolfo Šapokos tyrimai, J. Radvila, nors turėjo ir asmeninių interesų, kartu su savo aplinka 1655 m. „tik atsiliepė į iškeltą pasidavimo švedų karaliaus globai mintį ir pasistengė šitą pasidavimą apvilkti būsimos personalinės unijos forma“. Taip rugpjūčio 17 d. Josvainiuose buvo pasirašytas aktas, kuriame konstatuota, kad lietuviai,
         
  J. Radvila ir daugelis LDK didikų sąjungą su Švedija vertino kaip išsigelbėjimo galimybę.  
         
nesulaukę pagalbos prieš rusus iš lenkų, buvo priversti jos ieškoti pas švedus. Nemaža dalis lietuvių diduomenės ir šlėktų buvo pasirengę rinktis mažesnę blogybę iš dviejų, t. y. pasiduoti švedams, o ne maskvėnams. Po to, kai švedai užėmė Varšuvą ir Krokuvą, o karalius Jonas Kazimieras pasitraukė iš šalies, esant beviltiškai situacijai, J. Radvila nusileido švedų reikalavimams ir spalio 20 d. pasirašė Kėdainių unijos aktą. Šiuo aktu LDK šlėktų vardu pareikšta, kad nutraukiama unija su Lenkija ir sudaroma su Švedija. Tos unijos sąlygos buvo blogesnės nei 1569 m., bet „tai buvo to meto sąlygų padiktuota patogiausia išeitis“ (A. Šapoka), kurią pasirinko J. Radvila bei virš tūkstančio šalia buvusių LDK šlėktų.
Aplinkybės klostėsi nepalankiai. Pasitraukęs į Tikocino pilį Palenkėje, kur buvo apsuptas likusių ištikimų Lenkijos ir Lietuvos unijai kariuomenės dalinių, Jonušas Radvila ten mirė 1655 m. naktį iš gruodžio 30 į 31 dieną.
     
  Kas buvo Jonušas Radvila – išdavikas ar didvyris? Apibendrinant H. Wisnerio mintis, reikėtų J. Radvilą apibūdinti kaip aplinkybių auką, kuri ieškojo geriausios išeities tėvynei, bet anksti mirė, todėl negalėjo kaip kiti, kurie tuo metu panašiai elgėsi, pakeisti ar paaiškinti savo poelgių.  
     

Elmantas Meilus
H. Wisner, Jonušas Radvila (1612–1655). Kėdainių šešėlyje, Vilnius, 2000.