Tautinė ir religinė įvairovė / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Judaizuojančių stačiatikių erezija

LDK visuomenė pasižymėjo
 
Įdomybė
 
LDK regiono visuomenę sukrėtė savitas reiškinys – XV a. pab. prasidėjęs ir XVI a. tarp stačiatikių išpopuliarėjęs judaizavimas (žydžiavimas). Judaizuojantys bandė keisti Krikščionių bažnyčios pagrindus ir esmines dogmas: prioritetu pasirinktas Senasis Testamentas, kaip tiesiogiai Dievo duotas žmonėms, atmestas tikėjimas Jėzaus Kristaus ir Marijos dieviškumu, Mozės mokymas skelbtas pagrindiniu ir svarbiausiu, atsisakyta kryžių ir ikonų. 
 
nekrikščioniškų religijų (ypač judaizmo) sklaidos baime, periodiškai pasigirsdavo kaltinimų dėl vieno ar kito asmens prielankumo judaizmui ar įtarimų  „žydiška“ krikščioniškų šventųjų tekstų interpretacija. Esama nemažai žinių, rodančių, kad savitoje pakantos atmosferoje, kuri susiklostė LDK Reformacijos metu, intelektualai ieškojo ryšių su žydais, su jais polemizavo religijų klausimais. Nepaisant tarpusavio ryšių, radikalių krikščionybės išsižadėjimo atvejų LDK niekada nebuvo daug.  LDK regiono visuomenę sukrėtė savitas reiškinys – XV a. pab. prasidėjęs ir XVI a. tarp stačiatikių išpopuliarėjęs judaizavimas (žydžiavimas). Žydžiuojančiomis ar judaizuojančiomis Stačiatikių bažnyčioje vadintos religinės bendruomenės, kurių nariai buvo vertinami kaip turintys polinkį į judaizmą, besilaikantys kai kurių jo ritualų ir priesakų. Panašios pakraipos bendruomenės, labiau įtakotos XVIII a. kilusių judėjimų, Rusijoje veikia iki šiol (rus. Subotniki, Gery). Nėra vieningos nuomonės, ar šias grupes reikėtų laikyti sektomis, ar erezija, joms įvardyti istoriografijoje naudojami abu terminai.  
     
  Judaizuojantys bandė keisti Krikščionių bažnyčios pagrindus ir esmines dogmas: prioritetu pasirinktas Senasis Testamentas, kaip tiesiogiai Dievo duotas žmonėms, atmestas tikėjimas Jėzaus Kristaus ir Marijos dieviškumu, Mozės mokymas skelbtas pagrindiniu ir svarbiausiu, atsisakyta kryžių ir ikonų, netikėta stebuklais, Dievas suvoktas kaip transcendentinis ir visur esantis, tačiau neturintis aiškaus atvaizdo, pradėtas švęsti šabas. Šis judėjimas ir jo siūlymai buvo vieni radikaliausių; jis buvo artimesnis ne naujo mąstymo formai Krikščionybėje, bet veikiau reiškė jos atmetimą, išsižadėjimą.   
     
Judėjimo ištakos: paslaptingasis  Zacharija ben Aaronas Hakoenas
Judaizuojančių pradininku ir pirmuoju populiarintoju pripažįstamas LDK žydas Zacharija ben Aaronas Hakoenas, turėjęs gerą išsilavinimą ir sietas su Kijevo rabino Mozės ben Jokūbo (1449 – apie 1520) aplinka. Nors judaizuojančių tyrimai nuolat domino
         
  Nors judaizuojančių tyrimai nuolat domino teologus ir istorikus (šios temos tyrimai vyko net sovietmečiu), tačiau tik pastarojo meto istoriografijoje buvo nustatyta patikimų Zacharijos biografijos faktų.  
         
teologus ir istorikus (šios temos tyrimai vyko net sovietmečiu), tačiau tik pastarojo meto istoriografijoje buvo nustatyta patikimų Zacharijos biografijos faktų. Kijeve jis perrašė kelis iki šių dienų išlikusius ir Vilniaus bibliotekose saugomus įvairaus turinio XV a. žydų rankraščius (astronomijos, religijos ir filosofijos traktatus), kuriuos papildė savo komentarais. Išlikusiuose šaltiniuose amžininkai Zachariją vadino filosofu, išmanančiu astronomiją, ir vertėju iš hebrajų į rusėnų bei bažnytinę slavų kalbą. Manoma, kad Zacharija veikė Naugardo vietininko Mykolo Olelkaičio aplinkoje, o iš Kijevo į Naugardą jis atvyko 1471 m. prekybos reikalais. Naugarde jis paskatino („sugundė žydiškumu“) du stačiatikių dvasininkus Aleksijų ir Denisą priimti judaizmą. Su šiomis aplinkybėmis yra siejama judaizuojančių pradžia, veikiausiai šie popai tapo pagrindiniais naujo judėjimo populiarintojais. Jiems gavus aukštas pareigas Maskvoje, judaizavimas populiarėjo ir čia.
Kova su judaizuojančiais
Naugardo arkivyskupas Genadijus pradėjo persekioti judaizuojančius, jie kaltinti šeštadienio šventimu, ikonų ir kryžių niekinimu. Nuoseklūs judaizuojančių persekiojimai Rusijoje prasidėjo XVI a. pr., manoma, kad dalis jų ieškojo ir rado prieglobstį LDK. Šio laikotarpio šaltiniuose LDK minima kaip savas tėvynes palikti priverstų judaizuojančių prieglobstis, ji vadinama šio judėjimo protėvyne.
         
  Šio laikotarpio šaltiniuose LDK minima kaip savas tėvynes palikti priverstų judaizuojančių prieglobstis, ji vadinama šio judėjimo protėvyne.  
         
Kai kurie istoriniai įvykiai yra chronologiškai nedaug nutolę, tačiau jų sąsajas paaiškinti sunku: 1491 m. Rusijoje įvyko pirmieji susidorojimai su judaizuojančiais, jų dalis ieškojo prieglobsčio LDK; 1495 m. didysis kunigaikštis Aleksandras išvarė žydus iš LDK (dalis jų pasitraukė į Lenkija); 1539 m. kronikininkas Martynas Bielskis fiksavo lenkų judaizavimo faktą, o Aleksandras Gvaninis aprašė judaizmą priėmusios Kotrynos Malcherovos sudeginimą Krokuvoje. Tais pat metais LDK žydai kreipėsi į didįjį kunigaikštį, prašydami juos apsaugoti, nes Lenkijoje judaizmą priėmusių ir tariamai LDK besislapstančių krikščionių vykdoma paieška destabilizuoja bendruomenės kasdienį gyvenimą. Dar po metų Lenkijoje pasklido gandas (LDK žydams pavyko jį teisiškai paneigti), kad Lietuvos žydai superka krikščionių vaikus, juos apipjausto ir rengiasi išvežti į Turkiją.
     
  Ne tiek svarbu, kurie čia paminėti faktai yra tikri ir ar turi tarpusavio sąsajų, aktualiau yra tai, kad panašios į šias galimą judaizmo poveikį visuomenei iliustruojančios mintys bent XVI a. pr. sklandė ir kaitino emocijas. Pagrįstas prielaidas apie judaizuojančius LDK ir jų telkimąsi čia leidžia daryti ir vėlesni pastebėjimai istorijos šaltiniuose („šita erezija yra ne tik Lenkijoje, bet ir Lietuvoje, ir Maskvoje, o dar reikšmingesnė ji vengruose“), taip pat Rusijos ilgalaikės sankcijos LDK žydams. Net Žygimantui Augustui diplomatiniais kanalais nepavyko pasiekti, kad LDK žydams pirkliams būtų leista įvažiuoti į Rusiją ir joje prekiauti. Ivano Žiauriojo atsakymas 1550 m. buvo vienareikšmis: „Žydams nedera važiuoti prekiauti į Rusiją, nes dėl jų daug blogybių vyksta, apnuodytą sėklą į Rusiją atveža ir rusus nuo krikščionybės atpratina.“  
     
Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė