Asmenybės / XIII-XIV a.
Grįžti

Julijona Algirdienė – savo valandos sulaukusi našlė

     
  Pagoniškos Lietuvos laikais viešajame politiniame gyvenime dominavo vyrai. Dėsninga, kad XIII–XIV a. istorijos šaltiniuose neminimi daugumos Lietuvos valdovų žmonų vardai. Daugiausiai patikimų žinių turime apie karaliaus Mindaugo žmoną Mortą, kuri buvo krikščionė. Jai nemažai dėmesio skyrė riterių kultūros terpėje atsiradusi Eiliuotoji Livonijos kronika. Bet nieko nežinome nei apie Traidenio, nei apie Vytenio žmonas, o apie Gedimino sutuoktinę (ar sutuoktines) išliko tik miglota žinia jo laiške, jog Vilniuje ir Naugarduke pastatytose bažnyčiose pranciškonai turi melstis dėl „sūnų ir mūsų žmonų“ išganingos apsaugos. Tokiame skurdokame peizaže turime dar vieną išimtį – antrąją Algirdo žmoną Julijoną.  
     
Algirdo korta galios žaidime
Julijona gimė apie 1325 metus. Jos motina – Haličo kunigaikščio Jurijaus duktė Anastasija. Julijonos vaikystė nebuvo linksma. Nestigo skaudžių netekčių: 1326 m. totoriai nužudė jos dėdę Dmitrijų, 1327 m. jie nusiaubė Tverės žemes, o 1339 m. nužudė jos tėvą Aleksandrą ir brolį Fiodorą. Tuo metu totoriams uoliai tarnavę Maskvos kunigaikščiai buvo vis grėsmingesni Tverės kunigaikščių priešai. XIV amžiuje Maskvos kunigaikščių šeima pasižymėjo vienybe. Kaip tik jos stigo gausiai Tverės kunigaikščių giminei. Netekusi tėvo Julijona pateko į Maskvos kunigaikščio Semiono Išdidžiojo globą. Tai įvyko 1347 metais, kai šis vedė Mariją – vyresniąją Julijonos seserį.
1349 m. Julijonos gyvenime įvyko svarbus įvykis – jos rankos panoro Lietuvos valdovas Algirdas. Kodėl Algirdas pasirinko būtent Julijoną? Tie metai Algirdui ir kitiems lietuvių kunigaikščiams buvo nesėkmingi. 1348 metais lietuvių kariuomenė patyrė skaudų pralaimėjimą mūšyje
         
  Algirdui Julijona buvo svarbi kaip Lietuvai draugiškai nusiteikusios Tverės kunigaikščių giminės atžala, turinti bent teorines paveldėjimo teises į pietvakarių Rusios žemes, dėl kurių lietuviai aktyviai konkuravo su lenkais ir vengrais.   
         
prieš kryžiuočius prie Strėvos upės. 1349 metais Haličą paveržė Lenkijos karalius Kazimieras III. Algirdo pastangos su totoriais užmegzti bendradarbiavimą prieš Maskvą taip pat nuėjo vėjais – chanas Džanibekas pas jį atkeliavusį Algirdo pasiuntinį, jo brolį Karijotą ir jo palydą suėmė ir perdavė tiesiai Maskvos kunigaikščiui Semionui. Algirdo prašymai ir sidabro dovanos padėjo – valdovo giminaičiai ir kiti lietuviai buvo paleisti. Tarp Lietuvos ir Maskvos užsimezgusių kontaktų kitu žingsniu tapo Liubarto piršlybos pas Semioną, prašant kunigaikščio dukterėčios Olgos rankos. Iškart po to „Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas atsiuntė savo pasiuntinius, kad jie nusižeminę prašytų didžiojo kunigaikščio Semiono išleisti už jo savo svainę, kunigaikštytę Julijoną“. Semionas apie šį reikalą pranešė metropolitui Teognostui, klausė, ar galima taip daryti. Metropolitas atsakė teigiamai. Intriga kilo svarstant, ar galima už pagonio ištekinti krikščionę. Pasirodė, kad galima. Algirdui Julijona buvo svarbi kaip Lietuvai draugiškai nusiteikusios Tverės kunigaikščių giminės atžala, turinti bent teorines paveldėjimo teises į pietvakarių Rusios žemes, dėl kurių lietuviai aktyviai konkuravo su lenkais ir vengrais.
Šešiolikos vaikų motina
Atvykusi į Lietuvą ir tikriausiai daugiausia laiko leidusi Vilniuje Julijona ilgai išnyko iš istorinių šaltinių akiračio. Algirdą žmona tikrai džiugino. Anot Jano Tęgowskio tyrimų, nuo 1351 iki 1375 m. Julijona savo vyrui „padovanojo“ 8 dukteris ir 8 sūnus. Ko gero, visi (žinomi) vaikai sėkmingai įveikė tais laikais ypač pavojingus pirmuosius gyvenimo metus. Tai rodo, kad jų motina turėjo geriausias sąlygas vaikus gimdyti ir auginti. Kaip ji juos auklėjo, sunku pasakyti, nes XV a. lenkų kronikininko Jono Dlugošo pasakojimai esą visi jos sūnūs puoselėjo stačiatikių papročius, yra perdėti. Skirtingai nei Algirdo vaikų iš pirmos jo santuokos, Julijonos sūnų vardai
         
  Po Algirdo mirties Julijonos autoritetas tiek šeimoje, tiek tarptautinėje arenoje pastebimai išaugo  
         
lietuviški. Tai rodo, kad jie buvo pagonys. Tik vėliau kai kurie sūnūs, būdami suaugę ir gavę valdyti žemes Rusioje, priėmė stačiatikių krikštą. Dukros, regis, taip pat buvo krikštijamos tik prieš ištekinant jas už vyrų krikščionių. Taigi Julijonos įtaka Algirdo dvarui buvo ribota, nepaisant XVI a. atsiradusių legendinių pasakojimų.
Po Algirdo mirties Julijonos autoritetas tiek šeimoje, tiek tarptautinėje arenoje pastebimai išaugo – jį galbūt galima lyginti su „karalienės motinos“ Elzbietos įtaka sūnui – Vengrijos karaliui Liudvikui I Didžiajam. Tačiau skirtingai nei ši valdovė, Julijona turėjo konkurentą. Juo buvo Kęstutis, kuris nesiruošė taikstytis su savo įtakos menkėjimu Vilniaus dvare. Kai kilo konfliktas tarp Jogailos ir Kęstučio, Julijona nesvyruodama palaikė savo sūnaus stovyklą. Su Kęstučiu jos santykiai buvo blogi. Bet pastaruoju metu kai kurių rašytojų gaivinamos mintys apie Julijoną, kaip Kęstučio mirties kaltininkę, yra perdėtos, nes pagrindiniai valdžios svertai buvo Jogailos ir artimai su juo bendradarbiavusio brolio Skirgailos rankose. 1379–1382 metų sutartyse tarp Jogailos ir Vokiečių ordino minimi jo broliai, Vilniaus vietininkas Hanulas, bet motina Julijona minima retai. 1382 metais sudarytoje Dubysos sutartyje Julijona minima, bet taip atsitiko veikiausiai dėl to, kad Ordinui rūpėjo naudingą sutartį patvirtinti kuo platesniu Lietuvą valdančios šeimos pritarimu. Sutartyje Julijona vadinama prakilniu „vyriausiosios Lietuvos karalienės“ titulu.
Stačiatikiško Lietuvos krikšto kampanija
     
  Kaip didelį Julijonos politinės įtakos ženklą istorikai linkę vertinti apie 1383 m. sudarytą sutartį su Maskvos valdovu Dmitrijumi. 1626 metų dokumentų registre, atpasakojant Maskvos didžiojo kunigaikščio Dmitrijaus Ivanovičiaus ir Julijonos Algirdienės susitarimą dėl Jogailos vedybų su Dmitrijaus dukra Marija, pažymima: „Didysis kunigaikštis turi jam atiduoti savo dukrą, o didysis kunigaikštis Jogaila turi būti jų valioje, priimti stačiatikišką krikštą ir apie savo krikščionybę paskelbti visiems žmonėms.“  
     
Šios sutarties reikšmė perdėta. Sutartis sudaryta ne Jogailos, bet Julijonos vardu, todėl ji negalėjo būti Jogailą
 
Įdomybė
 
2012 m. kovą, restauruojant Polocko Šv. Eufrosinijos vienuolyno Viešpaties atsimainymo cerkvę, rastas toks įrašas: „Kovą, šv. Aleksijaus dieną mirė didžioji kunigaikštienė Julijona.“ Taigi galbūt šiame vienuolyne palaidota  1391 m. mirusi Algirdo žmona?
 
saistantis dokumentas. Tad neatsitiktinai neliko šios sutarties implikuojamų reiškinių pėdsakų. Kita vertus, jei ši sutartis nėra maskvietiškas falsifikatas, ji rodo toli siekiančias Julijonos svajones savo naujosios tėvynės atžvilgiu. Tuo metu, kai brėško katalikiškos Lietuvos perspektyva, Julijona dar norėjo, kad jos vaikai ir visa Lietuva taptų stačiatikiško tikėjimo, kaip ir ji pati. Tokios viltys galutinai žlugo 1386 metais, kai Jogaila pasikrikštijo ir vedė Lenkijos karalienę Jadvygą. Julijonai neliko ką veikti Vilniuje, ji išsikėlė į Rusios žemes. Manoma, kad paskutines dienas ji praleido Vitebske. 2012 metų kovą atsirado naujų duomenų. Restauruojant Polocko Šv. Eufrosinijos vienuolyno Viešpaties atsimainymo cerkvę rastas toks įrašas: „Kovą, šv. Aleksijaus dieną mirė didžioji kunigaikštienė Julijona.“ Kadangi metraščiai byloja, jog Julijona mirė 1391 m., perskaičius šį įrašą paaiškėjo, kad ji žemišką kelionę baigė kovo 17 dieną. Taigi galbūt šiame vienuolyne palaidota Algirdo žmona?
 
Darius Baronas