Kasdienybė / XIII-XIV a.
Grįžti

Ką pasakė lietuvių karys Kubeselės bažnyčioje 1207 metais?

Pirmas žodis ataidi iš XIII a. šaltinių
Justino Marcinkevičiaus (1930–2011) drama „Mažvydas“ (1977) baigiasi scena, kurioje Martynas Mažvydas iš katekizmo moko žmones skaityti lietuviškai skiemenimis žodį „Lietuva“. Šis epizodas įsirėžė į atmintį iš mokyklinės lietuvių literatūros programos ir teatro spektaklių.
     
  Meninė įtaiga dažnai tokia paveiki, kad kūrėjo išmonė tampa savotiška istorine tiesa. Gali atrodyti, kad „Lietuva“ – pirmas mūsų protėvių ištartas žodis, tačiau kokį iš tikrųjų pirmą žodį užfiksavo istoriniai šaltiniai? Turime mintimis nusikelti į tolesnius laikus nei XVI a. vidurys, kai gyveno ir dirbo pirmosios lietuviškos knygos autorius – Martynas Mažvydas (apie 1520–1563).  
     
Senovės lietuvių karingumas ir iškalba
Visa istorija vyko net ne Lietuvoje, o mūsų kaimynės Latvijos teritorijoje. Čia, prie Rygos įlankos, nuo neatmenamų laikų gyveno lyviai, kurie kaip ir prūsai ilgainiui išnyko iš istorijos žemėlapių.
         
  1201 m. įkurtas Rygos miestas, o 1202 m.  karinis vienuolių ordinas, pavadintas Kalavijuočiais.  
         
1200 metais lyvių žemėje išsilaipino vokiečių misionierius Albertas (apie 1165–1229), ketinęs platinti pagonių kraštuose krikščionybę. 1201 metais jis įkūrė Rygos miestą, o 1202 m. – karinį vienuolių ordiną, pavadintą Kalavijuočiais, nes jo narių skiriamasis ženklas buvo kalavijo simbolis. Neprašytų svečių pasirodymą ir kūrimąsi kaimyninių genčių žemėse pastebėjo lietuviai, kurie nuo seno puldinėjo aplinkinius kraštus ir pelnė lakų vilkų apibūdinimą.
     
  „Ir bėgdavo rusai per miškus ir kaimus, pamatę lietuvius, kad ir nedaug jų, taip, kaip bėga kiškiai, išvydę medžiotojus, ir buvo lyviai ir latgaliai lietuvių grobis lyg be piemens paliktos avys vilkų nasruose.“  
     
1207 metų žiemą, prieš pat krikščionių Kalėdas, lietuviai, sutelkę nemažą kariauną, surengė didelį išpuolį į lyvių žemes. Naktį persikėlę per Dauguvos upę 1207 m. gruodžio 24 d. jie pasiekė dabartinio Turaidos (Turaida) miestelio Latvijoje apylinkes. Kadangi šios vietovės gyventojai iš anksto nebuvo įspėti apie lietuvių artėjimą, daug jų žuvo, o dar daugiau pateko į nelaisvę. Truputį į vakarus nuo Turaidos yra senas Kubeselės piliakalnis, ant kurio tuo metu jau stovėjo krikščionių bažnyčia. Dalis lietuvių pajėgų pasuko prie šios pilaitės su bažnyčia, kurioje 1207 m. gruodžio 25-osios rytą Kristaus gimimo garbei du kunigai aukojo šv. Mišias. Parapijiečiai, išgirdę apie lietuvių artėjimą, spruko iš bažnyčios; vieni, pasileidę į miškus, išsigelbėjo, kitus, nuskubėjusius į namus, lietuviai paėmė į nelaisvę arba nukovė. Pagrindinėms pajėgoms apsupus bažnyčią, lietuviai iš karto į ją nepuolė, bet pirma nuskubėjo į kunigo namus, kaip karo grobį išsivedė arklius, gyvulius, o visą maistą ir namų apyvokos daiktus susikrovė į roges. Tuo metu bažnyčioje likę kunigai, pasikliaudami tik dangaus pagalba, aukojo šv. Mišias. Toliau leiskime prabilti šaltiniui: „Dievo malone baigę šv. Mišias, nuima nuo altoriaus apdangalus ir visus indus, sudeda juos zakristijoje į kampą ir pačiame kampe susėdę pasislepia. Iškart po to vienas iš priešų įeina į bažnyčią, apeina ją iki pat zakristijos ir, išvydęs tuščią altorių ir nematydamas ko nugriebti, taria „Ba“ ir išeina pas saviškius. Pasiėmę viską, ką tik rado, lietuviai savo keliu patraukia atgal“.
Istorinis „Ba“ – lietuvių emocionalumo ar persigandusių vokiečių klausos išdava?
Ką galėtų reikšti šis mįslingas „Ba“? Dabartinėje lietuvių kalboje toks žodis irgi yra. Jis, sutinkamas ir kitose kalbose, yra universali tam tikros emocijos ar vidinės būsenos išraiška, vadinamas jaustukas, ištiktukas, šių dienų kalba tariant, savotiškas emotikonas. Emocijos, išreiškiamos šiuo žodžiu, gali būti įvairiausios: nuo netikrumo iki pasitikėjimo, nuo liūdesio iki džiaugsmo, nuo pykčio iki nuostabos, nuo pasibjaurėjimo iki susižavėjimo.
Dabar sunku tiksliai nustatyti, ką jautė ir ką norėjo pasakyti mūsų protėvis, išvydęs tuščius ir nieko jam nesakančius krikščionių Dievo namus. Galbūt tai buvo nuostaba, galbūt pyktis, galbūt nusivylimas, o gal kas kita.
         
  Neaišku ar vokiečių kunigai tiksliai perdavė tai, ką lietuviai ištarė jų bažnyčioje.  
         
Henriko Latvio „Kronika“, kurioje yra šis pasakojimas, buvo parašyta praėjus maždaug 20 metų po pasakojamų įvykių (1225–1227). Neaišku, ar kampe iš baimės lindėdami kunigai vokiečiai, vargu ar mokėję vietinių žmonių kalbą, tiksliai perdavė tai, ką lietuvis ištarė jų bažnyčioje.
Šis pirmas istoriniuose šaltiniuose užfiksuotas paprasto lietuvio žodis parodo jo stiprų emocinį pradą, gaivališkumą, vitališkumą, ryšį su konkrečiais ir žemiškais, o ne abstrakčiais ir protu suvoktais dalykais.
     
  Prabėgus 800 metų po šio riksmo istorijos tyruose, paklauskime savęs, ar šiandien mes dar galime ištarti „Ba!“?  
     

Darius Antanavičius
 
Literatūra: Mindaugo knyga. Istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių, parengė ir į lietuvių kalbą vertė D. Antanavičius, D. Baronas, A. Dubonis, R. Petrauskas, Vilnius, 2005, p. 97.