Tautinė ir religinė įvairovė / XV-XVI a.
Grįžti

Kada ir kaip žydai įsikūrė LDK?

     
  Svarstymai apie žydų įsikūrimą LDK siejasi su istoriografijoje ne kartą aptarinėtu, tačiau vieningo atsakymo iki šiol neturinčiu klausimu: kokia yra Rytų Europos žydų kilmė? Galima kitaip klausti: kodėl ne itin ekonomiškai išsivystęs regionas buvo patrauklus daugumai žydų?  
     
Rytų Europa viliojo rinkos galimybėmis ir religine tolerancijaBendruomenės įsikūrimas Lietuvoje (kaip ir kitose šalyse) aiškinamas legenda, pagrindžiančia žydų senbuvystę ir naudingumą visuomenei. Esą žydai atsiliepė į didžiojo kunigaikščio Gedimino (valdė 1316–1341) laiškus Europos miestams (1323), kvietusius į Lietuvą atvykti pirklius ir amatininkus, laidavusius savo tikėjimo išpažinimo galimybę.
         
  „Žydais aškenaziais“ vadinti Vokietijos, šiaurės Prancūzijos ir slavų teritorijas apgyvenę žydai.  
         
Legendoje nurodoma ir žydų migracijos kryptis – iš Vakarų Europos į Rytų – šiandien pripažįstama kaip viena iš galimų, tik labiau būdingų XV a. pab. – XVI a. nei žydų kūrimosi LDK pradžiai. Žydų atvykimo iš Vakarų į LDK regioną šalininkai šios migracijos priežastimi įvardija nuo XIII a. klasikinėse krikščioniškos Europos valstybėse stipriai suprastėjusį krikščionių požiūrį į žydus, padažnėjusius neapykantos išpuolius, žydų išvarymus iš kai kurių Europos valstybių (Anglijos, Prancūzijos, kai kurių vokiečių žemių). Tikėtina, kad migraciją galėjo provokuoti ekonomiškai atsilikusiame regione atsiveriančios platesnės veiklos galimybės. Europos žydų migracija rytų kryptimi ilgą laiką dominavo (ypač po žydų išvarymo iš Ispanijos 1492 m.). Rytų Europos regione dominavo žydai aškenaziai (Aškenazas – Nojaus vaikaitis, „žydais aškenaziais“ (hebr. aškenazim) vadinti Vokietijos, šiaurės Prancūzijos ir slavų teritorijas apgyvenę žydai; terminas žinomas nuo XIV a.).
Žydai į LDK pateko kartu su Rusios žemėmis
Nors patikimų žinių nėra daug, žydų atsiradimą Lietuvoje reikėtų sieti su Kijevo Rusia, kurios centrą – Kijevą – žydų pirkliai pasiekdavo jau IX–X a., ir Lenkija, kaip tarpinį migracijos iš Vakarų Europos punktą.
         
  LDK yra pripažįstama tolimu žydų sustojimo Europos rytuose tašku ir turi patrauklų žydams kurtis krašto įvaizdį.  
         
LDK yra pripažįstama tolimu žydų sustojimo Europos rytuose tašku ir turi patrauklų žydams kurtis krašto įvaizdį. Susiklostė istoriografinė tradicija pirmuoju rašytiniu šaltiniu, rodančiu ne tik žydų, bet ir organizuotos jų bendruomenės veikimą, faktinio žydų įsikūrimo įrodymu pripažinti 1388 m. Vytauto suteiktą privilegiją Brastos žydų bendruomenei. Raudonosios Rusios žydų įtakas, kuriantis žydams LDK, galima apčiuopti ne tik per žydų teisės recepciją, bet ir vertinant XIV a. LDK politinius siekius bei valstybės sienų plėtimą.
         
  LDK teritorijoje pirmųjų bendruomenių atsiradimas labiau sietinas su naujų teritorijų prijungimu nei su žydų migracija Europoje.  
         
Gediminui užkariavus pietines Rusios žemes, per dinastinius ryšius išplėtus savo įtaką Rusioje ir prie LDK prijungus Voluinę (1340), joje jau veikė žydų bendruomenės. LDK teritorijoje pirmųjų bendruomenių atsiradimas labiau sietinas su naujų teritorijų prijungimu nei su žydų migracija Europoje. Užkariavimų veiksnio įvertinimas pirmųjų žydų atsiradimą LDK leistų sieti su XIV a. I puse. Ilgą laiką (kone iki XVIII a. pr.) žydų sklaida buvo intensyviausia gudiškoje LDK dalyje. Jos miestuose buvo įsikūrę seniausios, resursų plėstis turėjusios bendruomenės. XIV amžiaus pab. žinomos bendruomenės Brastoje, Gardine; nuo XIV a. pab. Trakuose gyveno karaimai, netrukus šaltiniuose minėti Kijevo ir Lucko žydai.
     
  Dabartinėje Lietuvos teritorijoje bendruomenės kūrėsi lėtai. Priežastis – rezervuota miestiečių, miestų savininkų pozicija. Žydų įsigyvenimas Lietuvoje sutapo su kelias svarbiais visuomenės raidos procesais: vėlyvu krikštu, baigiamuoju miestų kūrimosi etapu ir pirmųjų magdeburginių teisių suteikimu, kai didžiuosiuose centruose išsiskyrė prekinė amatininkystė.  
     
Kodėl Aleksandras išvarė žydus iš LDK?
Nors žydai Lietuvoje gyvena nuo XIV a., tačiau jų istoriją, kaip nenutrūkstamą, LDK galima skaičiuoti tik nuo 1503 m., kai didysis kunigaikštis Aleksandras  leido savo paties ištremtiems žydams (1495) grįžti į miestus, kuriuose jie anksčiau gyveno.
 
Įdomybė
 
Aštuonerius metus XV–XVI a. sandūroje, nuo Aleksandro žydų išvarymo iki jo privilegijos, leidžiančios grįžti, LDK žydų ir karaimų nebuvo arba beveik nebuvo. Leidęs žydams grįžti į LDK Aleksandras grąžino jų nusavintą nekilnojamąjį turtą – tai išskirtinis atvejis Europoje.
 
Aštuonerius metus XV–XVI a. sandūroje LDK žydų ir karaimų nebuvo arba beveik nebuvo. Išlikę negausūs šaltiniai, kuriais yra pripažįstamas pasitraukusių žydų turtas pasikrikštijusiems (dėl to LDK likusiems) jų giminaičiams ar šeimos nariams, leidžia daryti prielaidą, kad žydai sprendė dilemą: likti judėjais ir rinktis tremtį ar krikštytis ir likti LDK miestuose, kuriuose spėta pritapti. Pasirinkusiųjų tremtį turtas buvo nusavintas, jis dovanotas Aleksandrui palankiems žmonėms, panaudotas dengiant nemažus finansinius įsiskolinimus. Su šiuo motyvu ir tarptautinio atgarsio sulaukusio, Europos žydų sklaidos arealus pakeitusio Ispanijos karalių Ferdinando ir Izabelės sprendimo išvaryti žydus iš Ispanijos (jis yra vos 3 metais ankstesnis, nei išvarymas iš LDK) atkartojimo yra galimas dar vienas Aleksandro motyvas. Jis bandė kurti vienalytę krikščionių valstybę, keisdamas judėjus žydus vokiečiais katalikais (pirkliais ir amatininkais). Suprasti Aleksandro motyvus ir paskatas stinga šaltinių, tačiau žydų išvarymas iš LDK yra istorinis faktas.
Pergalingas sugrįžimas
Aleksandro leidimas žydams grįžti („pradžioje išvarėme žydus iš mūsų valstybės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o šiuo metu leidžiame jiems įeiti į mūsų valstybę“) ir jo sąlygos buvo įtvirtintos pirmąja visiems LDK žydams skirta privilegija (1503), užtikrinusia bendruomenės atsikūrimą LDK.
         
  „Pradžioje išvarėme žydus iš mūsų valstybės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o šiuo metu leidžiame jiems įeiti į mūsų valstybę  
         
Šios privilegijos svarbą istoriografijoje yra nustelbusi daug tyrinėtojų dėmesio sulaukusi Vytauto privilegija Brastos žydams, nors Aleksandro suteiktoji yra ne tik ankstyviausias visiems valstybėje gyvenantiems žydams skirtas dokumentas, bet ir pirmasis teisės aktas, legalizuojantis žydų kūrimąsi LDK. Aleksandras grąžino jų nusavintą nekilnojamą turtą (tai išskirtinis atvejis Europoje), paliko ankstesnę jo apmokestinimo tvarką, leido verstis prekyba. Buvę vietos gyventojų įsiskolinimai žydams paskelbti tebegaliojančiais. Į LDK ne tik grįžo dalis ištremtųjų, žydų bendruomenė gausėjo ir dėl atvykstančiųjų iš Vakarų ir Vidurio Europos kraštų.
 
Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė