Valstybė ir politika / XVIII vidurio – pabaigos
Grįžti

„Kai mus valdė moterys“ Moterys politiniame LDK gyvenime XVIII a.

     
 
Naujųjų laikų epocha Europoje išsiskyrė moterų valdymu. Prancūzijoje garsėjo regentės Marija Mediči ir Ona Austrijietė, Škotijoje – Marija Stiuart, Anglijoje – Elžbieta I, Austrijoje – Marija Teresė, Rusijoje – Jekaterina II. Renkamas Abiejų Tautų Respublikos valdovo sostas nesudarė moterims sąlygų užsidėti karūnos. Čia, lyginant su kitomis Europos valstybėmis, menką reikšmę politikai turėjo ir valdovo favoritės. Tačiau bendrosios moterų emancipacijos tendencijos (neretai XVIII amžius įvardijamas „moterų valdymo šimtmečiu“), neaplenkė ir ATR. Dar 1752 m. Prūsijos karalius Frydrichas II Didysis yra pasakęs, kad „Lenkijoje protas pateko į moterų rankas, jos intriguoja ir sprendžia visus klausimus, kai jų vyrai geria“.
 
     
Tėvynės labui kilmingos moterys praveria net brangenybių skrynelesTiesioginiu moterų įsitraukimo į viešąjį valstybės gyvenimą (nekalbant apie politines ir pilietines moterų teises) sąlygiškai galime laikyti XVIII a. antrosios pusės politinius procesus: Radomo ir Baro konfederacijas, Ketverių metų seimą ir 1794 m. sukilimą.
         
  Vienos pirmųjų į aukotojų kariuomenės reikmėms gretas įsirašė Lietuvos didikės.  
         
Ypač daug žymių didikių buvo Baro konfederacijos organizatorių bei tarpininkų su užsienio rūmais gretose: Kotryna Kosakovskienė, Amelija Mnišek, Ona Paulina Sapiegaitė-Jablonovska, Marija Radvilienė, Genovaitė Bžostovskienė, Sofija Liubomirskienė, Teofilė Sapiegienė ir kitos. Tačiau šių, Rusijos pasiuntinio Nikolajaus Repnino žodžiais, „septynių Egerijų“ veikla buvo pridengta jų vyrų (esamų ar mirusių) vardais, pareigybėmis ir titulais. Tuo tarpu moterų veikla Ketverių metų seimo laikotarpiu pasireiškė naujomis formomis: aukomis valstybės labui, viešomis demonstracijomis, pasisakymais. 
     
  Materialinė parama Ketverių metų seimo priimtų sprendimų įgyvendinimui – bene ryškiausia pilietinė akcija, kurioje dalyvavo moterys.  
     
Dar 1788 m. seimui paskelbus įstatymą dėl kariuomenės padidinimo iki 100 tūkstančių ir kreipusis į visuomenę dėl paramos, valdančiojo luomo atstovės neliko nuošalyje. Vienos pirmųjų į aukotojų kariuomenės reikmėms gretas įsirašė Lietuvos didikės.
Pirmajame skelbtame 1788 m. aukotojų sąraše tarp 49 asmenų įrašytos LDK didžiojo maršalo Povilo Karolio Sanguškos našlė kunigaikštienė Barbora Sanguškienė, paaukojusi 18 000 auksinų, ir Mstislavlio vaivadienė Sapiegienė, kariuomenei skyrusi 100 rietimų gelumbės. Lietuvos Brastos vaivadienė Barbora Lopacinskienė Vilniuje šiam tikslui paaukojo 3 600, o Bielsko seniūnė Žabienė – 3 000 auksinų. Jų pavyzdžiu pasekė nemažas būrys Lenkijos ir Lietuvos didikių bei bajorių: kunigaikštytė Kunigunda Sanguškaitė-Čackienė, didžiojo Lenkijos Karalystės sargybinio žmona, paaukojo 200 rietimų tėvyninio audinio, kuris buvo įvertintas 18 000 auksinų suma; Darsūniškio seniūnė Oginskienė tėvynės labui paaukojo perlais ir briliantais puoštą segę, kurios vertė siekė 4 500 auksinų; Livonijos kaštelionienė grafienė Mejerienė iš savo brangenybių skrynelės kariuomenės reikmėms ištraukė briliantais nusagstytą medalioną už 4 258 auksinus. Bajorės kariuomenės reikmėms skyrė lėšų pagal galimybes. Štai našlės Zemianska, Heinikova ir Kulešina, kartu sudėjus, paaukojo 7 auksinus.
Saloninė politika ir viešos demonstracijoKetverių metų seimo darbo metu ypač išsiplėtė politinių salonų veikla, daugelis didikių aktyviai rengė pokylius ir pobūvius. Kaip pažymi istorikas Adolfas Šapoka, „savo priėmimais ir puotomis garsėjo visi didieji seimo veikėjai ir nemažas būrys ponių: etmonienė Oginskienė, Lietuvos konfederacijos maršalo motina Sapiegienė, Lanckoronskienė, de Nassau, kunigaikštienė Masalskytė ir daugelis kitų. Čia buvo praleidžiamas laikas, čia demonstruojami patriotiški jausmai ir madon įėję tautiški aprėdai, čia, pagaliau, buvo aptariami įvairūs politikos klausimai, kurstoma ką palaikyti ir ko nepraleisti seime“.
Valdančiojo luomo atstovių įsitraukimas į viešojo gyvenimo sferą, siekiai dalyvauti sprendžiant valstybės ateities klausimus tapo paskata miestietėms. Nemaža dalis Varšuvos miestiečių kartu su savo vyrais ir tėvais įsitraukė į „Juodosios procesijos“ eiseną, reikalavusią teisių miestiečiams.
         
   Visi didieji seimo veikėjai garsėjo savo priėmimais ir puotomis.  
         
Dar viena vieša moterų manifestacija buvo surengta iš karto po 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos paskelbimo. Tos dienos vakare Saksų sode Varšuvoje keletas damų su LDK iždininko Liudviko Tiškevičiaus žmona Konstancija priešakyje pasirodė susijuosusios skaisčiai žydros spalvos kaspinais ir prisisegusios tokius pat kaspinus prie skrybėlaičių, ant kurių didelėmis raidėmis buvo užrašyta „Karalius su tauta, tauta su karaliumi“. Šis pavyzdys buvo užkrečiantis. Neilgai trukus tokius pat kaspinus ryšėjo bemaž visos damos ir moterys ne tik Varšuvoje, bet ir tolimose provincijose.
Moterys įžengia į šmtmečiais užgintą sferąNe viena moteris pradėjo domėtis tais reikalais, kurie ilgus šimtmečius jai buvo tabu. Parama pažangiems politiniams procesams pasireiškė ir toli nuo Varšuvos nutolusiuose Lietuvos miesteliuose.
         
   Bene ryškiausia moterų politinio aktyvumo forma - pagarbos ir entuziazmo demonstravimas.  
         
1792 metų vasaros pradžioje, kai Rusijos kariuomenės intervencijos akivaizdoje kilo pavojus reformoms ir 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijai, Lietuvos pavietų moterys, kaip ir jų vyrai, aukomis prisidėjo prie savanorių būrių apginklavimo. Pasak šaltinių, 1792 m. birželio 7 d. Eišiškių paviete ATR reikmėms 18 grašių paaukojo Ona Grigoravičienė, o Antanina Jundzilaitė skyrė 1 auksiną ir 15 grašių.
Pagarbos ir entuziazmo demonstravimas iškilių politinių asmenybių atžvilgiu tapo bene ryškiausia moterų politinio aktyvumo forma. Jos su malonumu organizuodavo konkrečios asmenybės kultą. Pagrindiniais tokių veiksmų objektais buvo tapę Tadas Kosciuška bei kunigaikštis Juozapas Poniatovskis. Ilgiausiai ir labiausiai buvo populiarinamas T. Kosciuška. Net po 1794 m. sukilimo katastrofos, kai jis pasitraukė į Prancūziją, Lenkijoje ir Lietuvoje T. Kosciuškos vardas buvo propaguojamas ir aukštinamas. Tuomet net buvo sudarytas jo gerbėjų ratelis, vienijęs žymių aristokratijos giminių atstoves.

Ramunė Šmigelskytė-Stukienė
 
R. Šmigelskytė-Stukienė, Lyčių vaidmenys viešojojeir privačioje veikloje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, in: Moterys, darbas, šeima, Lyčių vaidmenys užimtumo sferoje: sociokultūrinis aspektas, Vilnius, 2008.