Kasdienybė / XV-XVI a.
Grįžti

Kaip karaliaus sargybinis gegutę iš muškietos nubildino

     
  Aplinka, kurioje valdovas praleisdavo didžiąją savo gyvenimo dalį, buvo dvaras. Konkretus pastatas, kuriame valdovas trumpiau ar ilgiau apsistodavo ir gyvendavo, buvo ne pati svarbiausia dvaro, kaip institucijos, sudėtinė dalis. Dvaras, kaip savotiškas valdovo antrininkas, visur ir visada įkūnijo valdovo didenybę (maiestas), net jam pačiam nesant. Privataus gyvenimo valdovas beveik neturėjo, jo asmeninė erdvė buvo apribota keliais kambariais rezidencijos vietoje. Šiapus privačių kambarių valdovas buvo viešas asmuo, privalėjęs laikytis priimtų dvaro gyvenimo taisyklių ir galėjęs jas veikti ir keisti, bet ne vienu mostu paneigti.  
     
Dvaro hierarchijos viršūnėje – palyda ir sargybaVisi Lietuvos valdovai turėjo didesnį ar mažesnį dvarą. Apie pirmųjų Lietuvos valdovų dvarus beveik nieko nežinoma. Gausesnių žinių turime apie Vytauto, Žygimanto I (Senojo) ir ypač Žygimanto Augusto (1520–1572, valdė 1544–1572) dvarą. Žygimanto Augusto dvaras buvo pradėtas formuoti 1537 m., kai jis sulaukė pilnametystės, ir gyvavo iki valdovo mirties 1572 metais.
         
  Aukščiausias dvaro pareigūnas buvo maršalas (maršalkas).  
         
Žygimanto Augusto dvaras tęsė susiklosčiusią tradiciją ir buvo sudarytas pagal tėvo Žygimanto I dvaro modelį. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras buvo aiškios hierarchinės struktūros, kurios viršuje – valdovo dvarionys (aulici). Svarbiausia dvarionių pareiga buvo lydėti valdovą kelionėse ir per įvairias viešas eisenas. Taigi jie sudarydavo savotišką valdovo asmens sargybą ir suteikdavo valdovo palydai iškilmingumo ir svarumo. Aukščiausias dvaro pareigūnas buvo maršalas (maršalkas).
 
Įdomybė
 
Arklys ir jo traukiamas vežimas buvo pagrindinė sausumos transporto priemonė, todėl arklidės valdovo dvaro organizacijoje užėmė svarbią vietą. Štai 1543 m. ką tik į Lietuvą atvykusio Žygimanto Augusto dvaro žirgyną sudarė 167 kinkomieji ir 219 jojamųjų arklių, iš viso 396 žirgai. O 1544 m. lapkričio viduryje dvarui persikėlus į Vilnių, jų buvo 480.
 
Antras pagal rangą – iždininkas. Kambarių viršininkas (pakamaris) rūpinosi privačiais valdovo kambariais, jo dėvima apranga ir vadovavo kambariniams. Arklidėmis rūpinosi arklidininkas.
Dvaro tarnautojų algų sąrašuose po dvarionių pirmieji minimi sargybiniai (stipatores). Pagrindinė jų užduotis – valdovo asmens saugumo ir bendros tvarkos dvare užtikrinimas. Sargybiniai išsiskyrė apranga ir ginkluote. Pagrindinis skiriamasis jų bruožas buvo alebardos. Yra žinių, kad jie turėjo ir šaunamųjų ginklų – arkabuzų. Medžiagos aprangai jie gaudavo iš valdovo iždo: drabužiai kasdienei tarnybai paprastai buvo siuvami iš angliškos (Londono), kelioniniai drabužiai – iš Mischinensis gelumbės, puošnūs apsiaustai buvo iš nankino arba čekiškos gelumbės, kelnės – iš štameto, specialios kepuraitės (beretės) – iš aksomo. Sargybiniams buvo mokamas 20 florenų metinis atlyginimas (5 florenai kas ketvirtį). Jie taip pat gaudavo po vieną floreną maistpinigių per savaitę. Visi sargybiniai dar turėjo vieną jiems atskirai patarnavusį tarną.
Kambariniai – arčiausiai valdovo
Kita svarbi dvaro tarnautojų grupė – valdovo kambarių tarnyba, kuriai priskiriami kambariniai, pažai, liokajai, drabužių prižiūrėtojai, durininkai ir net neužaūgos. Iš jų aukščiausi rangu buvo kambariniai. Kambariniai ir pažai (mažesnieji kambariniai) patarnavo valdovui, kai jis buvo rezidencijos apartamentuose. Jie – savotiški tarpininkai, kitiems dvaro tarnautojams perduodavę vykdyti žodinius valdovo nurodymus ir įsakymus.
         
  Jie – savotiški tarpininkai, kitiems dvaro tarnautojams perduodavę vykdyti žodinius valdovo nurodymus ir įsakymus.  
         
Kambariniai dažnai būdavo siunčiami į keliones krašto viduje kaip valdovo pasiuntiniai. Savo aprangai kambariniai ir pažai iš valdovo iždo pagal individualų ūgį gaudavo tokių audinių: 3–4 uolektis angliškos gelumbės, 1–1¼ uolekties štameto kelnėms ar kojinėms, 9 (kambariniams) ir 5–6 (pažams) uolektis Mischinensis gelumbės kelioniniams drabužiams, 4¼–5¾ uolekties juodo damasto župicai, 4 uolektis futerbarkano, 3–4 uolektis Krosno gelumbės župicai pamušti, 2½ ketvirčio aksomo kepuraitėms, dar gaudavo po kelias zamšo odas bateliams ir apsiaustui. Atskirą dvaro tarnautojų grupę sudarė kurjeriai, veždavę valdovo laiškus adresatams ir pargabendavę kitų laiškus, skirtus valdovui.
Valdovo ir jo aplinkos maitinimu rūpinosi virtuvė. Tai buvo didelė tarnyba. Virtuvėje už algą dirbo virėjai meistrai, jaunieji virėjai (mokiniai), kepėjas, maisto produktų nešiotojas, virtuvės durininkas. Valdovo sveikata ir švara rūpinosi gydytojai, vaistininkai, barzdaskučiai, pirtininkai, skalbėjos. Viena svarbiausių dvaro sudėtinių dalių – arklidės. Arklys ir jo traukiamas vežimas anais laikais buvo pagrindinė sausumos transporto priemonė, todėl arklidės dvaro organizacijoje užėmė svarbią vietą. Štai 1543 m. ką tik į Lietuvą atvykusio Žygimanto Augusto dvaro žirgyną sudarė 167 kinkomieji ir 219 jojamųjų arklių, iš viso 396 žirgai. O 1544 m. lapkričio viduryje dvarui persikėlus į Vilnių, jų buvo 480.
Netradicinis būdas pelnyti karaliaus malonę
Taigi valdovo dvare sukiojosi daugybė įvairaus rango žmonių. Čia buvo rengiami užsienio valstybių valdovų pasiuntinių priėmimai, vykdavo riterių turnyrai, pokyliai, akrobatų pasirodymai, būdavo vykstama į daugiadienes medžiokles apylinkėse.
         
  Visi esame girdėję kukuojant gegutę, bet ar kas nors matėme ją?  
         
Dvare nutikdavo ir egzotiškų įvykių. Štai kas atsitiko 1546 m., Žygimantui Augustui su dvaru būnant Vilniuje. Valdovo sąskaitų knygoje randame tokį įrašą: „Ponui sargybiniui Konarskiui, kuris atgabeno pavasario metu iš muškietos nušautą gegutę, iš karališkosios didenybės malonės duota 5¾ uolekties [damasto audinio].“ Šis buitiškas įrašas slepia parodytą didelį valdovo dėmesį ir įvertinimą. Visi esame girdėję kukuojant gegutę, bet ar kas nors matėme ją? Vargu, nes tai slėpiningas ir baugus paukštis, vengiantis žmonių akių. O pamėgink ją nušauti iš tokio netobulo šaunamojo ginklo, kokia XVI a. vid. buvo muškieta! Taigi tokio „trofėjaus“ įteikimas valdovo buvo įvertintas metine damasto – specifinio juodo šilko audinio – norma. Sargybinis Konarskis iš tikrųjų buvo pamalonintas, arba, kaip dabar sakytume, paskatintas už pasiekimus darbe. Kitas dalykas, ar gerai jis saugojo valdovą, jei vaikėsi miške gegutes... Istorija tai nutyli.
 
Darius Antanavičius
 
Literatūra: Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvaro sąskaitos (1543–1548). 1544 XI 15–1546 XI 15. 1 knyga, parengė D. Antanavičius, vertė S. Narbutas, Vilnius, 2009, p. 164–165.