Mokslas, technologijos / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Kaip lietuviai auksą ir sidabrą gamino

     
  Alchemija – ne chemija. Tai chemijos motina ar net pramotė. Yra keletas šio termino etimologijos (kilmės) versijų, kurios skirtingai aiškina arabų kalbos žodžio al-kimiyah, al-kimiyà, al-khimiyah ryšį su įvairiais senovės graikų, arabų ir kinų kalbų žodžiais. Alchemija arabiškai reiškia „filosofinis akmuo“. Kas tai yra ir kam jis naudojamas?  
     
Laimės mėgintuvėlyje paieškosAlchemija – senutėlė net kelių šiuolaikinių mokslų (astronomijos, chemijos, filosofijos, fizikos, medicinos) pirmtakė.
         
  Žmogų visais laikais kankino du pagrindiniai dalykai: kaip be vargo tapti turtingam ir amžinai likti jaunam.  
         
Jos šaknys siekia senovės Egipto, Graikijos ir Romos civilizacijų laikus. Alchemija tuo metu buvo savotiška pasaulėžiūros visuma, jungianti filosofiją ir religiją, praktines ir mistikos žinias. XI amžiuje, arabų mokslo darbams pasklidus po krikščioniškąją Europą, čia prasidėjo ilgai trukęs alchemijos bumas. Žmogų visais laikais kankino du pagrindiniai dalykai: kaip be vargo tapti turtingam ir amžinai likti jaunam. Alchemikai ieškojo atsakymų į šiuos jaudinančius klausimus.
 
Įdomybė
 
Manoma, kad garsus naujųjų laikų alchemikas Teofrastas Bombastas iš Hohenheimo (1493/94–1541), žinomas Paracelso vardu, jaunystėje keliavo po Europą ir apie 1520 m. Vilniuje  propagavo savo idėjas, surengė disputą su vietos gydytojais.
 
Praturtėjimo dilema buvo sprendžiama ieškant būdų, kaip paprastuosius metalus paversti auksu ar sidabru, o bėgantį laiką buvo mėginama stabdyti kuriant vaistą nuo visų ligų.
Renesanso epochoje alcheminiais eksperimentais domėjosi ir juos praktikavo įvairiausi visuomenės sluoksniai: nuo valdovų iki pasiturinčių miestiečių (kylančios buržuazijos). Paprasčiausiam eksperimentui atlikti reikėjo minimalaus išmanymo, todėl alchemija buvo populiari tarp mokytų žmonių (valdovų, didikų, pasiturinčių bajorų, kunigų ir vienuolių, universitetų profesorių). Garsus naujųjų laikų alchemikas buvo Teofrastas Bombastas iš Hohenheimo (1493/94–1541), žinomas Paracelso vardu. Šis šveicarų kilmės gydytojas, filosofas ir teologas parašė daugybę darbų, iš kurių jam gyvam esant išleisti tik keli. Manoma, kad jaunystėje keliaudamas po Europą, apie 1520 m. jis Vilniuje propagavo savo idėjas, surengė disputą su vietos gydytojais. Tikrasis Paracelso triumfas prasidėjo XVI a. II p., kai 1589–1591 m. pasirodė pirmas jo raštų rinkinys.
Paslaptingas LDK alchemikas
Lietuviai irgi domėjosi alcheminiais eksperimentais. Įdomi istorija nutiko mažai kam žinomam Teodorui Lackiui (1554–1610). Teodoro Lackio senelis ir tėvas buvo ne lietuviai, o maskvėnai, 1534 m. iš Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės pabėgę į Lietuvą.
         
  Dauguma to meto bajorų lietuviškai jis nekalbėjo.  
         
Teodoras jau buvo visateisis LDK pilietis, čia turėjo žemės valdų. Jo, kaip pasiturinčio bajoro, savimonė buvo lietuviška, nors kaip ir dauguma to meto bajorų lietuviškai jis nekalbėjo. Jaunystėje Teodoras kelerius metus gyveno Italijoje, iš čia parsivežė žmoną, grafo Petro Bonarellio dukrą Izabelę. Pasižymėjo fizine jėga ir mikliu įvairių ginklų valdymu. Teodoras Lackis ypač pagarsėjo per 1600–1609 m. Livonijos karą, kai buvo artimas LDK didžiojo etmono Jono Karolio pagalbininkas.
Kaip „Venerą“ paversti į gryniausią „Mėnulį“?
Taigi T. Lackis, jaunystėje būdamas Italijoje, nežinia kada ir kaip susipažino su lenkų alchemiku Mykolu Sendzivojumi (Michał Sędziwój; 1566–1636). Jie surengė keletą alcheminių eksperimentų, kuriuos M. Sendzivojus aprašė veikale „Filosofinio akmens operacijos“, kuris buvo paskelbtas tik po Antrojo pasaulinio karo.
         
  T. Lackis su lenkų alchemiku Mykolu Sendzivojumi surengė keletą alcheminių eksperimentų, kuriuos M. Sendzivojus aprašė veikale „Filosofinio akmens operacijos“, kuris buvo paskelbtas tik po Antrojo pasaulinio karo.  
         
Pacituosime penktąją operaciją, kurioje minimas T. Lackis: „Tokiu būdu nieko nepešę, paskui su ponu Teodoru Lackiu Romoje darėme tą operaciją, kurios jį buvo išmokęs pranciškonas vienuolis ir buvo davęs unciją paruoštos medžiagos bei išmokęs ją dauginti, bet neišmokė teisingos operacijos eigos. Vienuolio operacija buvo tokia: liepė paimti vieną unciją septynis kartus sublimuoto Merkurijaus [t. y. gyvsidabrio chlorido], keturias uncijas Mėnulio kalkių [t. y. sidabro chlorido] ir liepė ant akmens tai kartu sutrinti bei lėta ugnimi sublimuoti stiklinėje taurėje tiek kartų, kol Merkurijus [gyvsidabris] nesublimuos, o nusėdęs ant dugno liks kartu su Mėnulio kalkėmis [sidabro chloridu]. Tai įvykus paskui liepė pridurti antrą unciją sublimuoto Merkurijaus [gyvsidabrio chlorido] ir fiksuoti ją taip, kaip ir pirmąją. Ir taip kartoti iki begalybės. Tai ponas Lackis anksčiau atliko Bolonijoje, padaugindamas tą vienuolio duotąją unciją ir paversdamas Venerą [t. y. varį] į gryniausią Mėnulį [sidabrą]. Bet kai Boncompagnis norėjo panaudoti [tą operaciją] Romoje ir reikėjo pradėti šį darbą iš pradžių, nieko negalėjo padaryti, nes nemokėjo pagaminti tikrų Mėnulio kalkių [sidabro chlorido]. Šią operaciją laikau teisinga, nes pagal tikrą filosofų mokymą ir nurodymus ji visiškai pagrįsta, ir tą taip gautą sidabrą aš pats pardavinėjau, ir Boncompagnis, išvydęs šio medžiagos projekciją ant Veneros [t. y. vario], dovanojo ponui Lackiui daug tūkstančių [t. y. pinigų], bet kadangi ponas Lackis nemokėjo (šios operacijos) pradžios, kurios vienuolis neatskleidė, iki šiol iš šios operacijos nėra jokios naudos.“
Taigi T. Lackis dar prieš eksperimentą, atliktą Romoje dalyvaujant M. Sendzivojui, Bolonijoje pranciškonų vienuolio buvo pamokytas, kaip paprastą varį paversti sidabru. Bet vienuoliukas nebuvo kvailas, kad išduotų visas paslaptis: jis davė mūsiškiui truputį paruoštos medžiagos, bet nepamokė, kaip pačiam jos pasigaminti. Kai T. Lackiui reikėjo pasidaryti „Mėnulio kalkių“, t. y. sidabro chlorido, jam tai nepavyko. Iš visos „operacijos“ išėjo šnipštas. O kas tas eksperimente Romoje dalyvavęs Boncompagnis? Pasirodo, tai būta popiežiaus Grigaliaus XIII nesantuokinio sūnaus Giacomo Boncompagni (1548–1612), kuris garsėjo kaip mokslininkų ir menininkų globėjas. Nors tiksli šių eksperimentų data nėra žinoma, manoma, kad jie buvo atliekami apie 1586–1590 metus.
 
Darius Antanavičius

Literatūra: D. Antanavičius, Lietuvio bajoro „Dešimtmetis Livonijos karas“ (1610 m.) ir jo autorius, Vilnius, 2006, p. 75–80, 174–197.