Ūkis / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Kaip neturtingas bajoras galėjo užsidirbti pinigų

Lietuvos bajorija, kurios dauguma buvo neturtingi bajorai, neturėjo daug galimybių praturtėti. Bet ūkvedžio pareigybė, tarnaujant turtingesnio bajoro ar didiko dvare, galėjo pakeisti eilinio bajoro likimą.
Darbas su karjeros perspektyvomis
Ūkvedys istorijos šaltiniuose paprastai buvo įvardijamas vietininku, vėliau (XVII–XVIII a.) – administratoriumi, ekonomu, gubernatoriumi ir panašiai. Šiai pareigybei nebuvo oficialaus skiriamojo rašto. Dažniausiai didikai
         
  Ūkvedys prižiūrėjo, kad jam patikėtos valdos gyvenimas tekėtų įprasta vaga  
         
(Radvilos, Sapiegos, Chodkevičiai) dvarus administruoti paskirdavo bajorus, kuriais jie pasitikėdavo. Būsimasis ūkvedys turėjo būti sąžiningas, lojalus ir išmanyti valdymo ypatumus. Ūkvedys prižiūrėjo, kad jam patikėtos valdos gyvenimas tekėtų įprasta vaga; jis galėjo turėti pagalbininkus, kartais ir raštininką, kuris dažniausiai žymėdavo iš valdos gaunamas pajamas. Pagrindinė ūkvedžio pareiga buvo mokesčių surinkimas iš jo valdomo dvaro. Taip pat jis spręsdavo nesutarimus bei vykdydavo savo didiko nurodymus.
     
  Nuo XVI a. pab. dauguma didikų asmeninių valdų ūkvedžiams pradėjo sudarinėti instrukcijas, nuostatus, kurie turėjo padėti ūkvedžiams valdyti, o didikams – gauti daugiau pelno iš valdos. Atsiskaitoma ūkvedžiui už darbą buvo keliais būdais: natūra (iš valstiečių surinktais produktais: grūdais, vištomis, kiaušiniais ir pan.), pinigais, dovanojant valdą, žemę, padedant gauti kokią nors pareigybę. Nepasiturintiems bajorams tai buvo puiki galimybė praturtėti ir, padedant savo „darbdaviui“, padaryti karjerą.  
     
Žvilgtelėkime, kaip ūkvedžio pareigybė pakeitė bajorų Jono Gruževskio ir Kasparo Šveikovskio likimus.
Nuo eilinio plikbajorio iki stambaus žemvaldžio
Jonas Gruževskis (apie 1540–1609) buvo kilęs iš Lenkijos, neturtingo Mazovijos krašto. Karjerą pradėjo administruodamas Mikalojui Radvilai Juodajam priklausiusį Nechnevičių dvarą (Baltarusijoje). Net dvidešimt metų valdžiusiam šį dvarą ir įgijusiam Radvilos Našlaitėlio pasitikėjimą J. Gruževskiui 1581 m. buvo patikėta valdyti Šiaulių ekonomiją, pelningą ir
         
  Per Šiaulių ekonomijos administravimo laikotarpį J. Gruževskis sukaupė nemažai pajamų, įgijo dvarų valdymo žinių ir praktikos.  
         
didžiausią valdą Žemaitijoje. Tapęs minėtos ekonomijos valdytoju, J. Gruževskis susidūrė ne tik su įprastomis ūkvedžio pareigomis, tačiau ir su specifiniais didelės valdos valdymo ypatumais. Kasdien jį pasiekdavo įvairių dokumentų srautai, kuriuos reikėdavo tvarkyti, archyvuoti. Per Šiaulių ekonomijos administravimo laikotarpį J. Gruževskis sukaupė nemažai pajamų, įgijo dvarų valdymo žinių ir praktikos. Visa tai jam padėjo įsigyti tris didelius dvarus Žemaitijoje: Želvių (1586), Šilėnų (1587) ir Kelmės (1591). Taip J. Gruževskis tapo stambiu Žemaitijos žemvaldžiu, o jo „sukonstruota“ valda padėjo tvirtus pamatus Gruževskių giminės kilimui. Be to, buvęs Šiaulių ekonomijos ūkvedys prižiūrėjo Joniškio, Radviliškio, Šiaulių, Naujosios Žagarės miestelius, o jų administravimo praktiką netrukus pritaikė savo nusipirktam Kelmės miesteliui. Iš pradžių jis pavedė matininkams miestelį permatuoti, sutvarkyti sklypus, gatves; buvo perskirstyti mokesčiai miestelėnams. Permainų rezultatai: vietoj 200 buvo gaunama jau apie 250 kapų grašių pajamų. Valdydamas kitų dvarus J. Gruževskis įsigijo savo valdų ir jose sumaniai pritaikė įgytą patirtį, kuri dar padidino jo pajamas.
Didiko pasitikėjimas – geriausia investicija
Kasparas Šveikovskis (mirė apie 1571 m.) greičiausiai buvo lenkiškos kilmės bajoras, iš pradžių tarnavęs Radvilos Rudojo dvare. 1561 metais Radvila Rudasis jam patikėjo administruoti didžiulę Šiaurės Lietuvoje buvusią Biržų valdą. Gavęs valdą, K. Šveikovskis netrukus pavedė surašyti jos inventorių, o 1563 m. Biržų kunigaikštystėje
 
Įdomybė
 
Dvaro ūkvedžio pareigybė teikė galimybių pelnyti didiko pasitikėjimą, kuris atsipirkdavo su kaupu. Štai po 1564 m. mūšio prie Ulos Radvila Rudasis rašė valdovui Žygimantui Augustui, prašydamas savo Biržų ūkvedžiui Kasparui Šveikovskiui suteikti 40 valakų žemės „prasimaitinti“, ir pažymėjo, kad pastarasis narsiai kovojo su maskvėnais bei nukovė Maskvos etmoną Piotrą Šuiskį. Žygimantas Augustas suteikė prašomus 40 valakų K. Šveikovskiui, nors minėtas Maskvos etmono nukovimas buvo gudri Radvilos Rudojo apgaulė, prašant žemės savo ūkvedžiui.
 
buvo įvykdyta Valakų reforma. Minėtos valdos administravimas padėjo K. Šveikovskiui užmegzti ryšius su vietiniais Upytės pavieto bajorais. Iš ūkvedžio pareigų gaunamas pajamas jis netrukus investavo – 1564 m. įsigijo valdų Vilniaus paviete, Giedraičių valsčiuje. Be to, jis kartu su Radvila Ruduoju dalyvavo LDK kariuomenės kautynėse su Maskvos kunigaikštyste 1564 m. prie Ulos. Radvila Rudasis rašė valdovui Žygimantui Augustui, prašydamas savo Biržų ūkvedžiui suteikti 40 valakų žemės „prasimaitinti“, ir pažymėjo, kad pastarasis narsiai kovojo su maskvėnais bei nukovė Maskvos etmoną Piotrą Šuiskį. Žygimantas Augustas suteikė prašomus 40 valakų K. Šveikovskiui, nors minėtas Maskvos etmono nukovimas buvo gudri Radvilos Rudojo apgaulė, prašant žemės savo ūkvedžiui. Matyt, K. Šveikovskis pelnė didelį „darbdavio“ pasitikėjimą, nes net ir po ūkvedžio mirties Radvilos rėmė jo sūnus, padėjo jiems tapti įtakingais bajorais.
     
  Taigi ūkvedžio pareigybė dažniausiai buvo suteikiama neturtingam bajorui, kuris administravo jam patikėtą dvarą (valdą) ir stengėsi įgyti „darbdavio“ – didiko pasitikėjimą. O tai galėjo lemti ne tik didesnes ūkvedžio pajamas, karjerą, bet ir tolesnį jo giminės likimą.  
     

Jonas Drungilas