Europinis, pasaulinis kontekstas / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Kaip ponas Lackis Romoje laimėjo riterių turnyrą

Geneologiniai keliai ir klystkeliai
XVI a. ketvirtas dešimtmetis. 1533 metais Maskvoje miršta didysis kunigaikštis Vasilijus III Ivanovičius. Valdžią perima barzdonai iš Bojarinų dūmos. Bet jie ne visi žiūri viena kryptimi. Yra tarp jų toks Ivanas Vasiljevičius Lackis.
         
  Ivanas Vasiljevičius Lackis - garsios Maskvos bojarinų giminės palikuonis, karvedys, diplomatas.  
         
Tai garsios Maskvos bojarinų Zacharjinų-Lackių giminės palikuonis, karvedys, diplomatas. Jis nepatenkintas įvykių eiga, kai ką rezga. 1534 metais, artėjant LDK ir Maskvos karui, būdamas pasienyje perbėga į Lietuvos pusę. Čia priimamas pagarbiai ir smalsiai, nes tokio rango perbėgėliai iš Maskvos tuo metu buvo išimtis. I. Lackis puoselėjo didesnes politines ambicijas, bet jos žlugo po vadinamo Starodubo karo (1534–1537), kuris Lietuvai neatnešė apčiuopiamų rezultatų, o perbėgėliui užkirto kelią grįžti į tėvynę. Visos I. Lackio valdos Maskvoje buvo konfiskuotos, perbėgėliui reikėjo pradėti naują gyvenimą Lietuvoje. O čia jis – ne rožėmis klotas. Visus krėslus užsėdo Ponų tarybos vidutinybės. Žodžiu, aukštybėse laisvos vietos nėra. Tik pamanykit, jam, trečios kartos Maskvos bojarinui, dėl menkiausio dalyko lenktis kokiam nors Jurgiui Radvilai, su kuriuo jis pagal kilmę ir rangą buvo lygus. Koks pažeminimas ir smūgis savimeilei! Be to, jis – stačiatikis, o Vilniuje valdžią turi pasipūtę katalikai, nepraleidžiantys schizmos į Ponų tarybą.
I. Lackis pabėgo į Lietuvą kartu su sūnumi Ivanu Ivanovičiumi. Šiam Ivanui Ivanovičiui Lackiui 1554 m. gimė sūnus Fiodoras, kuriam ir lemta tapti mūsų istorijos veikėju. Fiodoras gimė šeimoje, kuri po 20 metų Lietuvoje neprasimušė į viršų, nes I. Lackio karjeros viršūnė buvo tik nereikšmingos Palenkės girininko pareigos, tiesa, davusios progą neblogai pasipelnyti, nes būtent jis rūpinosi Belovežo stumbrais ir mediena. Taigi Fiodoras Lackis buvo maskvėno ir LDK rusėnės sūnus. Auklėtas jis kaip stačiatikis. Namuose kalbėta trijų giminiškų kalbų (rusų, rusėnų ir, galbūt, lenkų) mišiniu. Jo tėvas – žinomas karys, karo žygiams paruošiantis daugiau raitelių ir pėstininkų nei kai kurie nupiepę Ponų tarybos nariai. Namuose jis turi arsenalą ginklų, kuriuos testamentu palieka savo sūnums Fiodorui ir Grigorijui.
Nuotykiai prasideda Italijoje
1569 m. miršta tėvas I. Liackis. Fiodorui tuo metu – tik 15 metų. Pasipila pirmieji likimo smūgiai. Tarp 1569 ir 1580 m. apie Fiodorą Lackį neturime patikimų žinių. Aišku tiek, kad šiuo laikotarpiu jis perėjo iš stačiatikybės į katalikybę.
         
  Didikų vaikų kelionių po Vakarų Europą vadovai paprastai būdavo patyrę keliautojai, todėl neabejotina, kad T. Lackiui ši kelionė į Italiją nebuvo pirmoji  
         
Su tikėjimo kaita sietina ir Lackio vardo formos kaita. Iki paauglystės jis buvo vadinamas Fiodoru, vėlesniuose dokumentuose – tik katalikišku Teodoro vardu. 1580 metais šį niekuo neišsiskiriantį ir nežinomą bajorą sutinkame… Italijoje. Ką jis ten veikia? Teodoras kelionėje po Vakarų Europą lydi paskutinį Slucko kunigaikštį Joną Simoną Olelkavičių. Ir keliauja jis ne kaip paprastas nedidelės kunigaikščio palydos eilinis, o kaip director itineris, kelionės vadovas, kaip tais laikais buvo sakoma. J. S. Olelkavičiaus kelionės tikslas – Italija, ten jis ketina mokytis universitete. Jie lankėsi Romoje, Milane, Bolonijoje, Lukoje (Lucca). Didikų vaikų kelionių po Vakarų Europą vadovai paprastai būdavo patyrę keliautojai, todėl neabejotina, kad T. Lackiui ši kelionė į Italiją nebuvo pirmoji. Italija T. Lackiui labai patiko. 1580–1586 metai jo gyvenime – „itališkasis laikotarpis“.
Beveik stebuklinė pasaka: neįtikima jėga ir laimėta karalaitė
T. Lackis pritrenkia italus savo fizine jėga, mikliu ginklų valdymu, imtynininko, rapyrininko gebėjimais. Prieš mūsų akis veriasi tikro žaliūko paveikslas. Iš kartos į kartą buvo perduodamas pasakojimas apie tai, kaip Teodoras Venecijoje pagriebė už ragų jį puolusį įnirtusį bulių ir nulaužė jam sprandą.
 
Įdomybė
 
1586m. bajoras iš LDK Teodoras Lackis nesunkiai nugalėjęs priešininkus laimėjo prestižinį riterių turnyrą Romoje. Apie šio keliautojo ir nuotykių ieškotojo jėgą sklandė legendos: iš kartos į kartą buvo perduodamas pasakojimas apie tai, kaip Teodoras Venecijoje pagriebė už ragų jį puolusį įnirtusį bulių ir nulaužė jam sprandą. Stepono Batoro dvare jis įtempęs totorių pasiuntinio dovanotą lanką, kuris niekam nepaklusęs. Jis lengvai pertraukdavęs storas virves, atblokšdavęs net kelis užpuolikus, sulaikydavęs lekiančius keturkinkius ar net šešiakinkius vežimus.
 
Stepono Batoro dvare jis įtempęs totorių pasiuntinio dovanotą lanką, kuris niekam nepaklusęs. Jis lengvai pertraukdavęs storas virves, atblokšdavęs net kelis užpuolikus, sulaikydavęs lekiančius keturkinkius ar net šešiakinkius vežimus. Taip bent vyras! Šio žaliūko ir smegeninė netuščia. Jis moka italų ir lotynų kalbas. Galantiškai beria žodžius kaip žirnius. Pabuvęs visuose didesniuose Šiaurės Italijos miestuose, jis užklysta į Novellarą. XVI amžiaus II p. Novellara – miestas-nykštukas (ir šiuo metu neturintis nė 12 000 gyventojų) tarp Mantujos, Reggio-Emilia’os, Parmos ir Modenos. Bet tai ne tik miestelis, tai – visa valstybė. Net privati valstybė. Tuo metu, kai atvyksta mūsų herojus, ją valdo juodabarzdis grafas Kamilas Gonzaga. Kas įdomaus yra Novellaroje? Pirmiausia reprezentaciniai XIV–XVI a. Gonzagų rūmai-tvirtovė, vadinamoji La rocca. Rūmuose – atskiras teatras. Čia netrūksta bažnyčių, vienuolynų. Valdovo žmona Barbara Borromeo, kardinolo Karolio Borromeo sesuo, turi atskirą rezidenciją, vadinamą Casino di Sopra. Valdovo rūmuose pilna tituluotų dvariškių. Neseniai čia prisiglaudė likimo negandų persekiojamo grafo Pietro Bonarelli della Rovere šeima. Grafas turi keturis sūnus (Guidobaldas ir Prosperas tapo garsiais XVII a. Italijos dvarų poetais) ir tris dukteris. Vyriausioji – Izabelė. Štai Izabelė mūsų Teodorui krenta į akį, jis peršasi jai į vyrus. Kaip visa tai vyko, nežinia, bet faktas tas, kad 1582 m. rudenį Novellaroje jie susižada, o 1584 m. pabaigoje arba 1585 m. pradžioje įvyksta ir vestuvės.
Paslaptingasis riteris „lengva ranka“ nušlavęs priešininkus. Kas jis?
Teodoras iš Italijos nukako į Maltos salą. Tuo metu ten rezidavo Maltos riterių ordinas, kurio nariai gynė katalikiškąją Europą nuo musulmonų turkų antpuolių. Taigi T. Lackis kurį laiką tarnavo šio ordino kariniame dalinyje. Mūsų herojaus populiarumą Italijoje vainikuoja 1586 m. vasario 16 d. įvykiai.
Veiksmo vieta – viena Romos aikštė.
         
  Romiečiai tik ir klausinėja vienas kito: chi è? Kas jis? Kai kas pasako: forestiero. Užsienietis. Matyti, kad susidūrėme su mūsų olimpinių čempionų pirmtaku.  
         
Romiečių minia nekantriai laukia parodomojo riterių turnyro pradžios. Iš pradžių žiūrovai grožisi vyriškos erotikos seansu: surengiamos nuogų jaunuolių, paskui senių, galop ir berniukų bėgimo varžybos. Po jų skamba trimitai ir įjoja ilgai laukti varžybų dalyviai – riteriai, keletas kunigaikščių. Ant jų veidų – kaukės. Arkliai ir ginklai žiba auksu. Rankose jie laiko ietis, kuriomis ir spręs, kas laimės. Taisyklės paprastos. Tolumoje stovi quintana – apie savo ašį besisukantis medinis manekenas saracėno drabužiais. Ant jo krūtinės kaip taikinys pritaisytas skydas, į kurį reikia pataikyti ietimi. Besisukantis manekenas dar turi ištiestą ranką, prie kurios pritaisytas kūjis, galintis išversti neatsargų jojiką iš balno. Rungtyniaujama poromis, laimi tas, kuris ietimi tiksliau pataiko į manekeno skydą ir, apsukęs ratą, pirmas kerta finišo liniją. Kokie prizai? Nugalėtojo laukia pinigai, brangenybės! Turnyrui prasidėjus, į vieną porą su pirmu savo priešininku stoja ir mūsų herojus. Minia stebi, kas laimės. Ir štai T. Lackis, siekdamas nugalėtojo laurų, vieną po kito visus varžovus šluoja iš kelio. Romiečiai tik ir klausinėja vienas kito: chi è? Kas jis? Kai kas pasako: forestiero. Užsienietis. Matyti, kad susidūrėme su mūsų olimpinių čempionų pirmtaku.
 
Darius Antanavičius
 
Literatūra: D. Antanavičius, Lietuvio bajoro „Dešimtmetis Livonijos karas“ (1610 m.) ir jo autorius, Vilnius, 2006, p. 28–40.