Karyba / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Kaip praradome ir atgavome Vilnių „Tvano“ metu

1655 m. artėjančios Maskvos kariuomenės akivaizdoje Vilnius, nors ir apsuptas XVI a. pr. statyta gynybine siena, praktiškai gynybai nebuvo pasiruošęs – siena buvo apgriuvusi ir neatitiko XVII a. vid. karo reikalavimų. Maždaug 5 000 LDK kariuomenė
 
Įdomybė
 
Lietuvių pajėgoms rengiantis galutiniam 1655 m. okupuoto Vilniaus pilies šturmui, maskvėnų vaivada Danila Myšeckis liepė po savo kambariu padėti 10 statinių parako – norėjo susisprogdinti su likusiais gynėjais ir įsiveržusiais priešais. Bet išsekę rusų kareiviai nenorėjo mirti po beveik pusantrų metų kovos, todėl surišo savo vaivadą ir gruodžio 3-iąją pasidavė.
 
 
buvo padalyta į dvi dalis, joms vadovavo nesutariantys etmonai Jonušas Radvila (siūlė trauktis į dešinį Neries krantą) ir Vincentas Gosievskis (siūlė per Panerius ir Trakus trauktis link Lenkijos). Rugpjūčio 8 dieną apie 6 val. ryto pirmieji maskvėnų daliniai pasirodė prie Vilniaus ir po dieną trukusio mūšio prie Mūrinio (dab. Žaliojo) tilto užėmė miestą. Tiltas buvo sugriautas, apie 3 000 lietuvių kariuomenės su abiem etmonais pasitraukė link Kėdainių, o apie 2 000 – link Vilkaviškio. Prasidėjo likusių mieste gyventojų žudynės, plėšimai, prievartavimai ir gaisrai. Rotušėje sudegė miesto archyvas. Iš 23 katalikų ir 9 unitų bažnyčių nesuniokotos liko tik 4, buvo nusiaubti visi miesto rūmai. Po kelių dienų į miestą raudonais kilimais išklotomis gatvėmis įvažiavo caras Aleksejus Michailovičius Romanovas. Kadangi Žemutinė pilis buvo suniokota, o gatvėse tvyrojo degėsių ir lavonų tvaikas, caras apsistojo Lukiškėse, kur jam buvo pastatyta didelė palapinė, o aplink stovyklą įrengti įtvirtinimai. Vilnius tapo okupacinės maskvėnų administracijos Lietuvoje ir veikiančios kariuomenės aprūpinimo centru.
Trys bandymai atsiimti Vilnių
Praradus sostinę, tik po trejų metų LDK vadovybė kartu su lenkais ėmė planuoti, kaip ją atsiimti. Pirmą kartą, bet nesėkmingai, bandyta 1658 m. rudenį, kai prie Vilniaus, vykstant deryboms su maskvėnais, priartėjo dvi didelės lietuvių kariuomenės grupuotės, jį blokavo ir grasė atsiimti. Bet dėl nesuderintų abiejų grupuočių veiksmų ir rusų karo vado kunigaikščio Jurijaus Dolgorukio ryžtingų sprendimų viena, vadovaujama LDK lauko etmono V. Gosievskio, buvo sutriuškinta, o antra pasitraukė. Kitas bandymas buvo po pusantrų metų, kai 1660 m. gegužės 9 d. pulkininko Kazimiero Daumanto-Siesickio vadovaujamas lietuvių kariuomenės dalinys, padedant vilniečiams, beveik dieną buvo užėmęs miestą. Bet pavakarėje Vilniaus pilyse įsitvirtinusi stipri maskvėnų įgula surengė išpuolį ir miestą atsiėmė. Po to mieste prasidėjo maskvėnų vaivados kunigaikščio Danilos Myšeckio represijos prieš miestiečius, o miestas ir jo pilių kompleksas imtas rengti gynybai. Vaivados įsakė sudeginti sostinės priemiesčius. O kad būtų sunkiau prieiti prie Žemutinės pilies, rusai užtvenkė abi Vilnios atšakas ir dalį pilies užtvindė.
     
  1660 m. liepos 11 d. atžygiavusi vadinama Žemaitijos divizija, vadovaujama LDK stovyklininko Mykolo Kazimiero Paco, be didelio vargo užėmė miestą. Vaivada D. Myšeckis suprato, jog turimomis jėgomis miesto išlaikyti nepavyks, todėl pasitraukė į per okupacinį laikotarpį gerai įtvirtintą ir aprūpintą Vilniaus pilį.  
     
Dėl nuolat mažėjančio gynėjų skaičiaus ir apribotos jų veikimo laisvės (nors apsiaustieji ir rengė išpuolius), sutelkus nedideles karines pajėgas, buvo galima juos laikyti,
         
  Vilniaus pilies atsiėmimas lietuviams buvo ne tiek karinė būtinybė, kiek garbės reikalas, ir tai padaryti jie siekė kuo greičiau.  
         
kol patys pasiduos (taip ir įvyko). Vilniaus pilies atsiėmimas lietuviams buvo ne tiek karinė būtinybė, kiek garbės reikalas, ir tai padaryti jie siekė kuo greičiau. Vilniečiai taip pat norėjo išlaisvinti miestą, nes jo centre buvo įsitvirtinęs priešas, o nuolatinis susišaudymų ir mūšių pavojus trikdė normalų miesto gyvenimą, trukdė jo atstatymo darbams ir laivybai Nerimi.
Savaime nykstantis priešas
     
  Apsiausties pradžioje Žemutinėje ir Aukštutinėje pilyse galėjo būti apie 1 200 patyrusių karių, bet dėl įvairių priežasčių jų sparčiai mažėjo (žuvo, mirė nuo ligų ir sužeidimų, dezertyravo). Apsupties žiedas greičiausiai ėjo nuo Neries palei dabartines Radvilų ir K. Sirvydo gatves, pro Šv. Jurgio bažnyčią, Totorių, L. Stuokos-Gucevičiaus, Šventaragio ir Barboros Radvilaitės gatvėmis, pro Bernardinų vienuolyną link Vilnios ties Plikuoju kalnu.  
     
Nors Vilniaus pilis visą laiką buvo apsupę daugiausia reguliarūs lietuvių kariuomenės daliniai, bet jie nebuvo pasiruošę apgulos kovoms, stigo specialistų ir artilerijos, todėl 1660 m. liepos 31-osios naktį nesėkmingai šturmuota. Rudeniop, padedant vilniečiams, aplink maskvėnų įtvirtinimus buvo kasami apkasai, iš kurių nedidelės lietuvių patrankėlės apšaudydavo pilis. Lapkričio 8 dieną vėl nesėkmingai pulta, 27 ar 28 d.
         
  Nors buvo nesklandumų, lietuviai glaudžiai apsupo pilį.  
         
bandyta padegti pilį juosiančią statinių rąstų sieną, prie kurios mėginta prieiti Vilnios ledu. Bet ledas buvo per plonas ir, maskvėnams pradėjus šaudyti, lūžinėjo. 
Metų pabaigoje, norint išgriauti sienas, buvo pasikasta po pilies mūrais ir bandyta padėti didelę miną. Bet maskvėnai apie tai sužinojo, pasikasę iš priešingos pusės, miną nukenksmino. 1661 metų balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje vėl bandyta pulti pilį.
Nors buvo nesklandumų, lietuviai glaudžiai apsupo pilį. Apie tai liudija ir maskvėnų šnipų pranešimai. Štai 1661 m. birželio 6 d. pranešime iš Polocko rašoma: „Jis matė, jog lenkų ir lietuvių kariai stovi tvirtai apsupę pilį, kur sėdi didžiojo valdovo (t. y. caro) kariai. Neries upė aukščiau pilies įtvirtinta, patekti pilin pas didžiojo valdovo karius negalima. Upių laiveliai pripilti smėlio ir akmenų, o juose sėdi lietuvių sargybiniai.“
     
  Panašu, kad apsiausties pabaigoje maskvėnai dėl išretėjusių gretų (liko tik 78 žmonės) Žemutinės pilies teritorijos negynė – tik Aukštutinę. Iš viršaus jie galėjo lengvai apšaudyti paliktą Žemutinę pilį, todėl čia negalėjo įsitvirtinti lietuviai.  
     
Maskvėnams buvo pasiūlyta pasiduoti garbingomis sąlygomis, bet D. Myšeckis nesutiko. Sužinojęs, kad duotas nurodymas ruoštis galutiniam šturmui, jis liepė po savo kambariu padėti 10 statinių
         
  Maskvėnams buvo pasiūlyta pasiduoti garbingomis sąlygomis, bet D. Myšeckis nesutiko.  
         
parako – norėjo susisprogdinti su likusiais gynėjais ir įsiveržusiais priešais. Bet likę išsekę rusų kareiviai susisiekė su priešu. Jie nenorėjo mirti po beveik pusantrų metų kovos, todėl surišo savo vaivadą ir gruodžio 3-iąją pasidavė. Už karo nusikaltimus ir žiaurų elgesį su gyventojais (teigiama, kad jo įsakymu buvo nužudyta apie 150 žmonių) D. Myšeckis nuteistas myriop ir gruodžio 10 d. nukirsdintas aikštėje priešais Rotušę.

Elmantas Meilus
E. Meilus, Vilniaus pilių apsiaustis ir išvadavimas iš maskvėnų (1660–1661 m.), Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje: 2005–2006 m. tyrimai, Vilnius, 2007, p. 80–99.