Kūryba / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Kalbėjimas vaizdu, arba Literatūrinė emblema

Literatūrinė emblema yra turbūt vienintelė nauja (t. y. nepaveldėta iš antikos ar viduramžių) žanrinė forma, atsiradusi ir išsirutuliojusi vėlyvojo Renesanso, manierizmo ir baroko epochoje. Tai ypatingas kūrybinės minties produktas – neišardomas vaizdo ir teksto junginys, „regima metafora“.
Emblemos ištakos senos, jų būta keleriopų.
 
Įdomybė
 
Šiandien virš Šiluvos bažnyčios altoriaus ir Vilniuje, Bernardinų bažnyčios šiaurinės sienos freskoje, pavaizduotas pelikanas daugeliui – nesuprantamas simbolis. O baroko epochos zmogui buvo žinoma to meto mokslų knygose aiškinama „tiesa“, kad pelikanas yra ypatingas paukštis, nes atėjus badmečiui prasirėžia krūtinę ir pamaitina savo mažylius širdies krauju. Emblemikoje pelikanas ėmė reikšti Kristų, pasiaukojusį vardan žmonijos.
 
Tai – neteisingai suprasta, mistifikuota Egipto hieroglifika, alchemijos bei astrologijos sutartinių ženklų sistema, ikonologija (abstrakčių sąvokų vaizdavimas alegorinėmis žmonių figūromis su parinktais atributais (1 pav.)), heraldika (viduramžių „mokslas“ apie herbų figūrų reikšmes ir jų derinimą), taip pat viduramžių pabaigoje gimusi mada kurti imprezas – asmeninius simbolius, išreiškiančius konkretaus žmogaus užsibrėžtą tikslą ar gyvenimo principą ir naudojamus greta herbo arba vietoje jo. Imprezų privaloma dalis buvo glausti tekstai – devizai, šūkiai (2 pav.). Manoma, kad vaizdinė imprezų dalis („paveiksliukas“) atsirado vėliau nei devizas, – Renesanso priešaušryje, kai žmonės panoro ne skelbti, o rodyti savo credo.
Kita vertus, nuo antikos laikų europiečiai mėgavosi žodžių, vardų, siužetų perkeltinėmis reikšmėmis. Tekstas, kaip ir vaizdas, gali būti alegorija. Netiesiogiai išsakyta mintis stimuliuoja klausytojo ar skaitytojo mąstymą, sukuria galvosūkį, tarsi meta iššūkį intelektui bei vaizduotei, didaktinio pobūdžio kūriniui suteikia patrauklumo.
Netyčinis žanro gimimas
Emblemos terminas aptariama reikšme pradėtas vartoti atsitiktinai. Italų teisininkas ir literatas Andrius Alciatas (Andreas Alciatus, Andrea Alciato, 1492–1550) buvo sudaręs lotyniškų epigramų (daugiausia verstų iš senosios graikų k.) rinkinį ir daugeliui jų sugalvojęs pavadinimus, glaustai perteikiančius eilėraštyje išsakytą mintį (pvz., epigramoje svajojama apie laikus, kai baigsis visi karai ir numestuose nereikalinguose šalmuose apsigyvens bitės; pavadinimas – Ex bello pax, „Iš karo – taika“).
         
  Teigiama, kad nuo XVI a. pab. iki XVIII a. pirmųjų dešimtmečių apie 1 300 autorių išleido apie 3 000 emblemų rinkinių.  
         
Kai kurie pavadinimai skambėjo panašiai kaip imprezų devizai, kiti greičiau priminė mįsles, nes loginis jų ryšys su tekstu buvo neaiškus. Augsburgo leidėjas, susidomėjęs šiuo A. Alciato darbu, užsakė kiekvienai epigramai po iliustraciją (3 pav.) ir 1531 m. išleido rinkinį Emblemų knyga (4 pav.). Manoma, kad žodį „emblema“ autorius ar leidėjas vartojo „mozaikos“ prasme, tačiau skaitančioji visuomenė suprato, kad taip reikia vadinti visą trinarę kompoziciją: devizą (dar vadintą lema, inskripcija, motto), paveikslėlį (pictura, imago, icon) ir epigramą (subskripciją). Andriaus Alciato knyga tapo itin populiari, Europoje pasipylė nauji jos leidimai ir vertimai į kitas kalbas (5 pav.). Netrukus naują žanrą pamėgo kiti kūrėjai, emblemos buvo pradėtos spausdinti kaip pavienės knygų puošmenos ir rinkiniais (6, 7 pav.). Teigiama, kad nuo XVI a. pab. iki XVIII a. pirmųjų dešimtmečių apie 1 300 autorių išleido apie 3 000 emblemų rinkinių.
     
  Emblemos nederėtų tapatinti su simboliu: simbolį galima suprasti remiantis gyvenimiška patirtimi, o emblema reikalauja apsiskaitymo, platesnio konteksto išmanymo; emblema gali turėti ne vieną, o daug reikšmių (reikšmės sukonkretinimo funkciją atlieka devizas, bet jis būna mįslingas).  
     
Į LDK emblemos atkeliauja „dalimis“
Kartais emblema trumpai apibūdinama kaip „gili išmintis, įžvelgta buitinėje scenelėje“. Tai tinka anaiptol ne visoms emblemoms, ypač vėlyvesnio laikotarpio. Brandžiojo baroko autoriai rungėsi, kurdami kuo įmantresnes emblemas; jų reikšmei išaiškinti neretai būdavo rašomi ilgi komentarai. Todėl klaidinga emblemos terminą taikyti tik paveikslėliui: be tekstinės dalies jo turinys dažnai atrodo beprasmis (plg. 8 pav.).
         
  Kartais emblema trumpai apibūdinama kaip „gili išmintis, įžvelgta buitinėje scenelėje“.  
         
Tiesa, emblemų be tekstų gausu baroko dailėje ir architektūroje, tačiau tos epochos žmonėms tokių vaizdų tikra reikšmė buvo žinoma iš kitų šaltinių. Pvz., nuo antikos laikų gamtos mokslų knygose buvo aiškinama, kad pelikanas yra ypatingas paukštis, nes atėjus badmečiui prasirėžia krūtinę ir pamaitina savo mažylius širdies krauju; taigi emblemikoje pelikanas ėmė reikšti Kristų, pasiaukojusį vardan žmonijos, pelikano atvaizdais imta puošti bažnyčias (9 pav.), – šio paukščio figūrą galima pamatyti ir virš Šiluvos bažnyčios altoriaus, ir Vilniuje, Bernardinų bažnyčios šiaurinės sienos freskoje. Žmogus, kuriam aptartas kontekstas nežinomas, niekaip neįžvelgtų pelikano sąsajos su Kristumi.
     
  Į Lietuvą emblemų mada atsklido XVI a. pabaigoje. Pirmiausia imtas vartoti pats terminas, nelabai suvokiant, ką jis reiškia. Pvz., būsimasis „Radviliados“ autorius Jonas Radvanas apie 1588 m. išleisto epitalamijo (poemėlės-sveikinimo vestuvių proga) pabaigoje pateikė 5 „santuokos emblemas“. Iš tiesų tai sentencijos ar maksimos (galbūt įsivaizduotos kaip emblemų devizai). Kiti autoriai „Emblema“ galėjo pavadinti knygos pradžioje išspausdintą epigramą prie herbo arba bet kokį eilėraštį, kuriame gvildenama perkeltinė nesunkiai įsivaizduojamo objekto reikšmė (pvz., dalgiu kertama pakalnutė reiškia mirtį jaunystėje).  
     
Sukurta Lietuvoje: vietinės emblemikos raida
Pirmasis LDK leidinys su „taisyklingo“ pavidalo literatūrinėmis emblemomis išėjo 1600 metais (10 pav.). Pirmąja Lietuvos emblemų knyga laikytinas Vilniaus akademijos studento Jeronimo Bildziukevičiaus vardu 1610 m. išleistas rinkinys šv. Kazimiero garbei (11 pav.). Šiose knygose išspausdintos emblemos atitinka Vakarų Europoje susiformavusį modelį. Tai nenuostabu: emblemų kūrybą jėzuitai operatyviai įtraukė į savo mokyklų programas, o mokoma buvo remiantis vakarietiškais pavyzdžiais (Vilniaus universiteto bibliotekoje iki šiol saugoma daug XVI–XVIII a. emblemų rinkinių iš visos Europos). XVII amžiuje Lietuvoje ėmė rastis ir religinės tematikos emblemų rinkinių.
     
  Tačiau emblemikos raidą LDK greitai paveikė vietinė specifika. Kalbant apie pasaulietinę (nereliginę) literatūrą, į spaudą čia patekdavo daugiausia proginio panegirinio pobūdžio kūriniai, abstrakčias moralines tiesas perteikiančios emblemos nebuvo paklausios. Todėl XVI a. pab. emblemiškai imta interpretuoti visuotinai atpažįstamus kilmingųjų herbus arba atskiras jų figūras (12 pav.). Tokį susiliejimą su heraldika galima laikyti specifine LDK emblemikos ypatybe: menas prisitaikė prie tikrovės, kurioje herbas buvo svarbesnis už emblemą, nes ženklino asmens priklausomybę dominuojančiam bajorų luomui.  
     
Eglė Patiejūnienė