Dvasinis gyvenimas, religija / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Kamalduliai ir „memento mori“

Paslaptingieji atsiskyrėliai
Pirmieji vienuolynai LDK kūrėsi palengva. Vienuolynų intensyvesnį gyvenimą paskatino katalikiškos reformos XVI a. pab.–XVII a. I-ojoje pusėje, kai paplito pranciškonų, bernardinų, jėzuitų, dominikonų vienuolynai. Kartu buvo steigiami ir griežtesnės regulos, viduramžių vienuolišką gyvenimą propaguojantys ir šv. Benedikto regula besivadovaujantys vienuolynai – benediktinai, cistersai, kartūzai ir kamalduliai.
         
  Kamaldulių vienuolynas – viduramžiškų vienuolynų pavyzdys.  
         
1664 metais Pažaislyje buvo įsteigtas kamaldulių vienuolynas – viduramžiškų vienuolynų pavyzdys.
Kamaldulių vienuoliją XI a. įsteigė šv. Romualdas. Tačiau vienuolynai Lenkijoje ir Lietuvoje pradėti steigti tik XVII a. (tada funduoti 6, dar du – XVIII a.). Vienuoliai neužsiėmė jokia visuomenine sielovada, neprižiūrėjo parapijų, nerinko aukų, todėl jų išlaikymui paprastai būdavo skiriamos dosnios fundacijos, turėjusios užtikrinti vienuolių gyvenimą. Lenkijoje ir Lietuvoje pusę vienuolynų įsteigė arba išlaikė valdovai, todėl kamaldulių vienuolynai kartais vadinami „karališkais“. Tai buvo griežtos regulos, atsiskyrėlišką gyvenimą propaguojantys vienuolynai. Toks XVII–XVIII a. jau neįprastas vienuolių gyvenimas kėlė žmonių nuostabą, apraizgė jų gyvenimo būdą įvairiomis paskalomis ir legendomis.
     
  Buvo kalbama, kad vienuoliai nesikerpa, nesiprausia, miega karstuose ir nesikalba, o susitikę, siekdami sustiprinti egzistencinio trumpalaikiškumo apmąstymus, teištaria „memento mori“ („atmink, jog mirsi“).  
     
  Koks iš tikrųjų buvo kamaldulių gyvenimas?
Ar kamalduliai – nesikalbantys ir karstuose miegantys keistuoliai?
Kamaldulių vienuolių gyvenimas buvo orientuotas į ankstyvųjų atsiskyrėlių gyvenimų pavyzdžius, tačiau nebuvo toks mistiškas, kaip kartais vaizduojama. Kiekvienas vienuolis turėjo atskirą namelį. Juose vienuoliai ilsėdavosi, melsdavosi, valgydavo.
         
  Jų gyvenimas tačiau nebuvo toks mistiškas, kaip kartais vaizduojama.  
         
Per didžiąsias šventes, maždaug dvylika kartų per metus, būdavo renkamasi iškilmingiems pietums vienuolyno valgomajame. Kasdien vienuoliai rinkdavosi kelis kartus bendroms pamaldoms į bažnyčią. Pirmosios pamaldos vykdavo dar prieš švintant. Ankstyvosios viduramžiškos vienuolijos (ne vien kamalduliai) propagavo nuolatinį budėjimą ir nuolatines maldas, skirtingai nuo vėliau besikūrusių vienuolijų. Visą parą išdėliotas pamaldų tvarkaraštis garantavo tokių vienuolijų išskirtinumą – kol kiti miega, vienuoliai už juos meldžiasi. Tačiau tai nereiškė nuolatinį miego trūkumą. Nors kamalduliai keldavosi apie 3–4 val. ryto, tačiau vakarinės pamaldos baigdavosi anksčiau; po pietų būdavo numatytas miego poilsis. Vienuoliai fiziškai dirbo. Kamaldulių devizas skelbė: „Ora et labora“ („Melskis ir dirbk“). Prie kiekvieno vienuolio namelio būdavo darželis, kurį vienuoliai prižiūrėdavo. Čia buvo auginamos daržovės, gėlės, sodinami vaiskrūmiai. Gėrybės būdavo atiduodamos į vienuolijos virtuvę. Šalia šių nedidelių darželių buvo erdvūs vienuolyno sodai ir daržai, kuriuos vienuoliai prižiūrėjo bendrai. Vienuoliai kasdieną rinkdavosi bendram darbui – įvairiems fiziniams darbams lauke ir rankdarbiams vienuolyno patalpose. Todėl melsdamiesi ir dirbdami vienuoliai kartu praleisdavo nemažai laiko. Kartą per savaitę vykdavo susirinkimai, kuriuose būdavo prisipažįstami nusižengimai. Sunkesnės nuodėmės būdavo išsakomos per išpažintį nuodėmklausiui, o savaitiniuose susirinkimuose išsakomi „lengvesni“ prasikaltimai – kur kas vėlavo, ko nepadarė, gal pramiegojo... Tai stiprino vienuolių tarpusavio ryšį, skatino paklusnumą ir tobulėjimo siekimą.
     
  Vienuoliai klausydavosi paskaitų; pasikalbėjimui, diskusijoms buvo numatytas atskiras laikas. Taigi kamaldulių tyleniais nepavadinsi. Žinoma, vienuolijos regula draudė tuščiažodžiauti, plepėti, tenkinti smalsumą. Buvo numatytos dienos, kada kalbėtis nebuvo galima, nesikalbėta ir po vakarinių pamaldų. Tokia specifinė vienuolių praktika ir lėmė, kad vienuolija apaugo paslaptingomis paskalomis.  
     
Gyvenimas regulos ritmuSekdami atsiskyrėlių eremitų pavyzdžiu, kamalduliai nuolat pasninkavo – du kartus per savaitę ir prieš didžiąsias šventes. Pasninko metu vieną kartą per dieną maitintasi duona ir vandeniu. Kamalduliai nevalgė mėsos (tai būdinga ne vienai ankstyvųjų viduramžiškų vienuolijų).
         
  Pasninkavo du kartus per savaitę ir prieš didžiąsias šventes.  
         
Bet jie nebadavo. Nuo griežto pasninko (duonos ir vandens) buvo atleidžiami ligoniai ir 60 metų sulaukę vienuoliai. Ne pasninko metu buvo valgoma du kartus per dieną. Šalia kasdieninės duonos buvo verdamos sriubos, valgoma žuvis, sūris, kiaušiniai.
 
Įdomybė
 
Kasdieną, jei nebūdavo pasninkaujama, vienuoliams būdavo skiriama alaus, vyno ar net stipresnių gėrimų. Regula nurodė laikytis saiko, tačiau pasitaikydavo visko...
 
Tai garantavo pakankamą kalorijų kiekį, reikalingą tiek fiziniams darbams, tiek žiemos šalčiams ištverti. Savo nameliuose vienuoliai turėjo maisto pagardinimui aliejaus, druskos, acto.
Kamaldulių vienuolynas veikė tarsi gerai suteptas mechanizmas. Neatsitiktinai kamaldulių vienuolynuose būdavo įrengiami laikrodžiai, o kasdienio gyvenimo atkarpas skelbdavo varpų dūžiai. Melstis, dirbti, melstis, valgyt, dirbti, ilsėtis, melstis, valgyt, melstis – ir taip kiekvieną dieną. Vienuoliai buvo pasidalinę pareigas vienuolyne – be viskam vadovaujančio prioro buvo novicijų magistro, zakristijono, ekonomo, bibliotekininko, paskaitų lektoriaus, virėjo, kepėjo ar durininko pareigos. Buvo ir smulkesnių pareigų: kirpėjo, skalbėjo ar miškų prižiūrėtojo. Pareigas vienuoliai kasmet skirstėsi iš naujo. Vienuoliai turėjo svečių namus, į kuriuos priimdavo visus keliaujančius ir norinčius pernakvoti. Vienuolyne lankytis buvo draudžiama moterims. Tik XVIII a. viduryje leista kelis kartus per metus pamaldose dalyvauti kilmingoms moterims, vienuolyno geradarėms.
 
Mindaugas Paknys