Asmenybės / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Karaimas Izaokas ben Abraomas Trakiškis – krikščionybės kritikas

Erudicija pagrįsta polemikaApie drąsią, judėjų religijos tiesas ginančią antikrikščionišką polemiką „Tikėjimo sutvirtinimas“ (hebr. Chizuk emuna, apie 1593) hebrajų kalba parašiusio karaimų kilmės gydytojo Izaoko Abraomo sūnaus iš Trakų (1525/1533–1594) biografiją žinių yra nedaug. Keletas faktų: XVI a. vid. jis buvo vykdantysis karaimų bendruomenės susirinkimo sekretorius, vėliau išrinktas karaimų vaitu. Pasak kitų duomenų, jis buvo aukščiausias karaimų bendruomenės teisėjas (hebr. dayyan) ir sudarinėjo tuo metu karaimų naudotą religinį kalendorių.
         
  Izaokas Trakiškis buvo LDK ir Lenkijos karaimų bendruomenių dvasinis lyderis.  
         
Nėra žinoma, kur Izaokas mokėsi, gavo teologinių ir pasaulietinių žinių, išmoko keletą kalbų (jis mokėjo karaimų, hebrajų, lenkų ir lotynų kalbas, gal ir graikų). XVI amžiaus II pusėje Izaokas Trakiškis buvo LDK ir Lenkijos karaimų bendruomenių dvasinis lyderis, iškilus teologas. Jis kitaip nei į judaizmo keliamus reikalavimus įnikę žydų teologai aptarė judaizmo ir krikščionybės santykį, savaip interpretavo Šventus raštus. Izaokas Trakiškis kritikavo krikščionišką dogmatiką, peikė krikščionių neigiamą požiūrį į judėjus.
     
  „Tikėjimo sutvirtinimui“ būdingas originalus mąstymas, platus polemizuojamų klausimų spektras, dėl visuomenės daugiakonfesiškumo atsiradę įvairialypiai teologinių svarstymų diskursai, kai popieriuje inscenizuotoje polemikoje dalyvauti pakviečiami visų LDK išpažintų krikščionybės konfesijų atstovai (katalikai, stačiatikiai, liuteronai, antitrinitoriai).  
     
„Tikėjimo sutvirtinimo“ argumentacija ir šaltinių pasirinkimas liudija, kad Izaokas Trakiškis puikiai orientavosi įvairiakalbėje krikščioniškoje literatūroje („Esu skaitęs ir vieną Martyno Liuterio kalbą, kuri buvo parašyta lotyniškai; aiškindamas Evangeliją, ją pateikė Simonas Budnas, išversdamas ją į lenkų kalbą“).
Atkirtis judaizmo kritikaiPagrįsdamas savą religinių tekstų interpretaciją Izaokas Trakiškis sėkmingai derino krikščionių Šventuosius raštus, klasikinius rabinų tekstus, religinės polemikos knygas, filosofinius ir pasaulietinio pobūdžio istorijos veikalus. Aiškindamas krikščioniškos interpretacijos „netikslumus“, Izaokas dažnai rėmėsi radikalių reformatų (Simono Budno, Martyno Čechovico) darbais.
         
  Rašydamas judėjų veikalą Izaokas Trakiškis sukūrė alternatyvų dominuojančiam pasakojimą apie krikščionybės tikėjimo teiginius.  
         
Šį jo pasirinkimą galėjo lemti ne tik šios pakraipos reformatų polinkis į judaizmo kritiką (būtent jie Reformacijos metu LDK visuomenei pristatė antijudaistinės polemikos žanrą), bet ir  intencijos bei ambicijos gilintis į pirminius religijos šaltinius, suvokiant jų svarbą. Izaokas Trakiškis, suvokdamas save kaip Senojo Testamento tautų palikuonį, savo tikėjimą stiprinantį kūrinį dedikavo „nedidelės – ne ką didesnės nei mano paties – išminties žmonėms“, tiems, „kurie pirmiausiai priskiria save Izraeliui“. Rašydamas judėjų dvasios stiprinimo ir atsparos priešiškame pasaulyje šaltiniu turėjusį tapti veikalą Izaokas Trakiškis sukūrė alternatyvų dominuojančiam pasakojimą apie krikščionybės tikėjimo teiginius. Vertinant ir aiškinant krikščionybės tiesas bei paklydimus, Izaoko požiūris provokavo krikščionis, šokiravo savitomis mąstymo ir vertinimų paralelėmis ir priešingais (nei įprasta antijudėjiškoje literatūroje) krikščionybės, bet ne judaizmo klydimo įrodymais. „Tikėjimo sutvirtinime“ aptartos ir judaizmo naudai pagrįstos faktiškai visos nuo viduramžių įsitvirtinę klasikinių krikščionių ir žydų disputų temos: kristologijos, nekalto prasidėjimo dogmos, Šv. Komunija, Senojo ir Naujojo Testamentų santykis.
Kelias į šlovę vedė per Maroko turgųNors Izaoko mokiniui Juozapui ben Mordechajui iš Krokuvos, kuriam buvo patikėta rūpintis rankraščio publikavimu, nepavyko išspausdinti darbo, tačiau „Tikėjimo sutvirtinimas“ sparčiai plito nuorašais. Krikščioniškoje aplinkoje, kuriai nebuvo skirtas, jį labiausiai išpopuliarino vokiečių orientalistas Jonas Kristoforas Vagenseilius (John Christofor Wagenseilius).
 
Įdomybė
 
Trakų karaimo Izaoko Ben Abraomo antikrikščioniškos polemikos veikalas „Tikėjimo sutvirtinimas“ (apie 1593 m.) dėl argumentacijos įtaigumo bei puikaus skirtingų religijų raštų išmanymo buvo pripažintas kaip pavojingas krikščionybei. Vokiečių orientalistas Jonas Kristoforas Vagenseilius, nusipirkęs rankraštį Maroko turguje, veikalą įtraukė  į savo sudarytą antikrikščioniškų polemikų rinktinę „Tela ignea satanae“ (lot. Ugninės šėtono strėlės).
 
Nusipirkęs vieną rankraštinį veikalo variantą Maroko turguje (plačios rankraštinių veikalo nuorašų sklaidos įrodymas), jis ne tik įvertino „Tikėjimo sutvirtinimo“ išskirtinumą, bet ir išvertė jį į lotynų kalbą. 1681 metais Bavarijos mieste Altdorfe „Tikėjimo sutvirtinimas“ pasirodė išleistas lygiagrečiai lotynų ir hebrajų kalbomis kaip „Liber munimen fidei“. Svarbus yra kontekstas, kuriame publikuotas Izaoko darbas, rodantis jo pripažinimą. „Tikėjimo sutvirtinimą“ J. K. Vagenseilius įtraukė į savo sudarytą antikrikščioniškų polemikų rinktinę „Tela ignea satanae“ (lot. Ugninės šėtono strėlės). Į šią rinktinę sudarytojas įtraukė ir kitų antikrikščioniškos polemikos korifėjų tekstus: pirmuoju antikrikščionišku judėjiškos aplinkos tekstu pripažįstamą „Jėzaus gyvenimo knygą“ (hebr. Sefer toldot yeshu, sukūrimo data nežinoma) bei vienos garsiausių viešai įvykusių krikščionių ir žydų polemikos rašytinę versiją (1263 m. Barselonoje Aragono karalius Jokūbas I surengė varžytuves tarp žydų mokovo Mozės Nachmanido ir žydų kilmės naujakrikšto, dominikonų vienuolio Pauliaus Krikščionio). Po šios J. K. Vagenseiliaus publikacijos „Tikėjimo sutvirtinimas“ įgavo antikrikščioniško veikalo reputaciją. Intriguojančios Izaoko Trakiškio veikalo išpopuliarėjimo krikščioniškame pasaulyje aplinkybės, autoriaus argumentacijos įtaigumas ir puikus įvairių religijų raštų išmanymas, polemizuojamų temų įvairovė lėmė, kad „Tikėjimo sutvirtinimas“ tapo populiaria poleminės literatūros knyga ir buvo pripažinta viena pavojingiausių krikščionybei. Ji ne kartą versta į Europos kalbas. Pirmasis vertimas buvo į ispanų kalbą „Fortification de la fe“ (Venecija, 1621).
     
  Knyga iki šiol yra leidžiama ir analizuojama, o jau XVII a. teologai ėmė rengti su Izaoko Trakiškio teiginiais polemizuojančius leidinius (mažai žinoma apie šio veikalo poveikį patiems karaimams, nebent tai, kad jų aplinkoje buvo vertinami tik rankraštiniai nuorašai, jie Trakuose daryti dar XX a. pradžioje). „Tikėjimo sutvirtinimo“ autorius vertinamas už informacijos rinkimo ir santraukų rengimo meistriškumą, gebėjimą glaustai perteikti požiūrį į krikščioniškas Biblijos interpretacijas, pusantro tūkstančio metų trukmės krikščionių ir žydų debatų dėl religijos apibendrinimą.  
     
Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė