Karyba / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Karas su Maskva 1654–1667 metais

     
  Nuo 1648 m. Ukrainoje vyko kazokų sukilimas. Nei sukilėliai, nei Lenkijos karalystės valdžia, kuriai nuo 1569 m. priklausė Ukraina, nesugebėjo pasiekti pergalės. Susidarė patinė situacija, sukilėlių vadas Bogdanas Chmelnickis eilinį kartą paprašė Maskvos caro pagalbos. Caras Aleksejus Michailovičius, 5 metus iš šalies stebėjęs šį Lenkijos ir Lietuvos valstybę sekinantį konfliktą, reformavo armiją ir nusprendė, kad laikas imtis iniciatyvos ir siekti revanšo už XVII a. I p. Rusijos patirtas nesėkmes ir pažeminimus.  
     
Kova dėl rusėniškų valdų

Kai 1654 m. sausio 8 d. Perejeslave buvo pasirašyta sutartis tarp caro pasiuntinių ir B. Chmelnickio dėl Ukrainos pasidavimo Maskvos globai, tapo aišku, kad karas neišvengiamas. Deja, Abiejų Tautų Respublikos seimas 1654 m. pavasarį nesugebėjo susitarti ir priimti sprendimų, kurie sustiprintų valstybės sienų gynybą. Gegužę iš Maskvos išžygiavusi Jakovo Čerkaskio ir caro Aleksejaus Michailovičiaus vadovaujama 40 tūkstančių karių pagrindinė kariuomenė
         
  Deja, Abiejų Tautų Respublikos seimas 1654 m. pavasarį nesugebėjo susitarti ir priimti sprendimų, kurie sustiprintų valstybės sienų gynybą.  
         
(28 000 buvo europietiškai mokyti ir apginkluoti bei vakariečių karininkų vadovaujami kariai) apgulė Smolenską ir rugsėjo pabaigoje privertė jį pasiduoti. 15 tūkstančių šiaurinė kariuomenės grupuotė (vadovaujama Vasilijaus Šeremetjevo) puolė nuo Pskovo ir užėmė Nevelį, Polocką, Dysną, kitus miestus. Iš Briansko puolusi 15 tūkstančių pietinė grupuotė (vadovaujama Aleksejaus Trubeckojaus) užėmė Mstislavlį, kitus miestus ir toliau žygiavo į LDK gilumą Šklovo linkme. Ivano Zolotarenkos 20 000 kazokų korpusas nuo Ukrainos pusės paėmė Gomelį ir kitus miestus. Ukrainoje puolimą turėjo pradėti kazokai ir atsiųstas į pagalbą 4 000 rusų korpusas. Jie turėjo sukaustyti lenkų pajėgas, kad šios neateitų lietuviams į pagalbą. Nežiūrint žymiai mažesnės (apie 10 000 karių) lietuvių kariuomenės (vadovaujamos didžiojo etmono Jonušo Radvilos) pasipriešinimo, carui 1654 m. pavyko užimti baltarusiškas LDK žemes iki Berezinos upės, kurias tradiciškai Maskva vertino kaip rusų žemes, atsidūrusias lietuvių rankose.
     
  1655 m. žiemą ir pavasarį J. Radvila bandė kontratakuoti. Nors trūko artilerijos ir inžinerinės įrangos, be kurių paimti geriau įtvirtintas tvirtoves nebuvo vilčių, buvo nuspręsta pirmiausia atsiimti palei Dnieprą esančius miestus – Naująjį Bychovą, Mogiliovą, Kopysių, Šklovą, Oršą ir Dubrovną. Norėta sudaryti gynybos liniją prieš pavasarį prasidėsiantį maskvėnų puolimą. Pavyko atsiimti Oršą, Dubrovną ir Kopysių, bet nuo vasario iki gegužės trukusi Mogiliovo apgultis išsekino jėgas, tvirtovė nebuvo paimta. Gręsiant naujam maskvėnų puolimui, pasitraukta prie Minsko, o vėliau prie Vilniaus.  
     
ATR ant išnykimo slenksčio
1655 m. rusai planavo toliau pulti LDK trimis armijomis, nors dėl maro epidemijos jos buvo mažesnės. Dvi iš jų – 15 000 karių pagrindinė (vadovaujama J. Čerkaskio ir caro Aleksiejaus Michailovičiaus) bei jai priskirtas pagalbinis I. Zolotarenkos 20 000 kazokų korpusas ir 6 tūkstančių šiaurinė
 
Įdomybė
 
XVII a. vid. Abiejų Tautų Respubliką draskė įsiveržusios Maskvos pajėgos ir švedų agresija. Kita vertus, būtent švedai sustabdė Vilnių, Kauną, Gardiną užėmusių maskvėnų veržimąsi į Žemaitiją. Taip buvo neleista maskvėnams užvaldyti visą LDK. Iš šių žemių vėliau vyko LDK išvadavimas.
 
(vadovaujama V. Šeremetjevo) – turėjo vasarą kartu priartėti prie Vilniaus ir jį užimti. Trečiajai (9 000), kaip ir prieš metus puolančiai iš Briansko ir vadovaujamai A. Trubeckojaus, buvo iškeltas uždavinys užimti Senąjį Bychovą ir veržtis link Slucko, Naugarduko ir Bresto. Visoms trims armijoms buvo iškeltas tikslas užgrobti likusią LDK teritoriją, užimti dalį Lenkijos ir Varšuvą. Planuota įveikti stipriausią Daugpilio tvirtovę ATR pavaldžioje Livonijoje ir per šiaurinę Lietuvą įsiveržti į Žemaitiją, priversti Kuršo kunigaikštystę priimti Maskvos protektoratą.
Žygį pradėjusios pagrindinės maskvėnų pajėgos be didesnių pastangų užėmė vieną miestą po kito (išskyrus pasiduoti atsisakiusius Senąjį Bychovą ir Slucką). Liepos viduryje pagrindinė armija, lengvai užėmusi Minską, priartėjo prie sostinės Vilniaus. Iš šiaurės prie Vilniaus artėjo ir V. Šeremetjevo korpusas, o A. Trubeckojaus korpusas, nors ir nesugebėjo užimti minėtų dviejų miestų, faktiškai šeimininkavo Baltarusijos viduryje.
     
  Rugpjūčio 8 d. po mūšio prie tilto per Nerį buvo užimtas Vilnius, 16 d. be kovos maskvėnams paliktas Kaunas, o rugpjūčio pabaigoje – ir Gardinas. Dalis LDK kariuomenės (apie 2 000) pasitraukė prie Virbalio. Likę 3 000 karių su abiem etmonais patraukė į Kėdainius, kur įsirengė stovyklą ir pasidavė švedų globai. Veržtis į Žemaitiją maskvėnams neleido švedai, pradėję agresiją prieš Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Jie privertė pasiduoti Daugpilio įgulą, užėmė šiaurės bei vidurio Lietuvą ir Žemaitiją. Taip buvo neleista maskvėnams užvaldyti visą LDK. Iš šių žemių vėliau vyko LDK išvadavimas.  
     
Užgrobtų žemių vadavimas
Baigėsi 1655 m. kovos, kurių metu praktiškai beveik visa LDK teritorija atsidūrė maskvėnų ir švedų rankose, o beveik visa Lenkija – pastarųjų valdžioje.
1656 m. Maskva pradėjo nesėkmingą karą prieš Švediją, o su Lietuva ir Lenkija rudenį sudarė paliaubas, kurios tęsėsi dvejus metus. 1658 metų rudenį po nesėkmingų derybų prie Nemėžio karo veiksmai tarp abiejų pusių atsinaujino ir permainingai tęsėsi iki 1666 m., kai vėl buvo pradėtos
         
  Baigėsi 1655 m. kovos, kurių metu praktiškai beveik visa LDK teritorija atsidūrė maskvėnų ir švedų rankose, o beveik visa Lenkija – pastarųjų valdžioje.  
         
taikos derybos. Šiame karo etape Lenkijai ir Lietuvai sėkmingiausi buvo 1660 metai, kai buvo laimėta eilė mūšių baltarusiškose ir ukrainietiškose žemėse, atsiimtas Vilnius (pilys tik 1661 m. pab.) ir nuo priešų išvaduota didžioji dalis LDK teritorijos. Bet abi kariaujančios pusės buvo išsekintos ir negalėjo pasiekti lemiamo persilaužimo, todėl pradėjo derybas dėl taikos, kurios baigėsi 1667 m. sausio 30 d. Andrusovo vietovėje sudarytomis paliaubomis.
     
  1654–1667 m. LDK prarado Smolensko vaivadiją, Starodubo pavietą ir daug miestų šiauriniame pasienyje, o Lenkija – kairiakrantę Ukrainą su Kijevu. Andrusovo paliaubų rezultatai buvo įtvirtinti 1686 m. pasirašyta taikos sutartimi tarp abiejų pusių. Nuo šio karo prasidėjo bendros Lenkijos ir Lietuvos valstybės karinis, ekonominis ir politinis nuosmukis, XVIII a. pab. privedęs prie valstybingumo praradimo.  
     
Elmantas Meilus
K. Bobiatyński, Od Smoleńska do Wilna. Wojna Rzeczypospolitej z Moskwą 1654–1655, Zabrze, 2004; А. Б. Малов, Русско–польская война 1654–1667 г., Москва, 2006.