Valstybė ir politika / XV-XVI a.
Grįžti

Karštos žinios iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro – šnipai Maskvos valdovų tarnyboje

Šnipai verbuoti Maskvos nelaisvėjeTiksliai nėra žinoma, kada Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvare tarnavęs Fiodoras Šestakovas pakliuvo į Maskvos kariuomenės nelaisvę.
         
  Dėl F. Šestakovo „nutekinos“ informacijos į Maskvą, LDK neteko dalies teritorijos.  
         
Galima įtarti, jog tai turėjo įvykti 1492–1493 m. karo veiksmų metu. Jau sudarius taikos sutartį, 1494 m. rugpjūtį, reikalaujant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui atstovavusiam pasiuntiniui Liutaurui Chreptavičiui, F. Šestakovas kartu su kitais smolenskiečiais belaisviais buvo paleistas atgal į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Sugrįžęs jis nenutraukė ryšių su savo įkalintojais: buvo užverbuotas ir tapo šnipu.
     
  Maskvos didysis kunigaikštis verbavo patekusius į nelaisvę priešus. Jie, grįžę namo, teikdavo svarbias žinias apie situaciją Lietuvoje, tapdavo Maskvos kariuomenių vedliais karo su Lietuva metu.  
     
XV–XVI amžių sandūroje žinomi keli panašūs atvejai, žymiausias – Eustachijaus Daškovičiaus. 1507 metais patekęs į maskvėnų nelaisvę, jis kitais metais su nedideliu maskvėnų būriu buvo išsiųstas padėti Lietuvoje maištaujančiam kunigaikščiui Mykolui Glinskiui, kuris sukilo prieš Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo valdžią. Beveik nėra žinių, ar daug bei kokios informacijos į Maskvą iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro „nutekino“ F. Šestakovas, tačiau šios žinios lėmė LDK teritorijos dalies „amputaciją“.
Šnipinėjimo istorijos centre – stačiatikių ir katalikų konfliktas1499 m. pradžioje Maskvos didįjį kunigaikštį pasiekė F. Šestakovo žinutė, kurioje buvo teigiama, jog LDK bręsta stačiatikių persekiojimas: „Pas mus [Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje] įvyko milžiniškas siaubas tarp Lotynų [katalikų] ir tarp mūsų krikščionių [stačiatikių].
         
  Tikėtina, kad už žinias Fiodoras sulaukė gausių „lauktuvių“ iš Maskvos didžiojo kunigaikščio iždo.  
         
Į mūsų [stačiatikių] Smolensko vyskupą Juozapą Bulgarinovičių ir į [Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro sekretorių ir artimą bičiulį] Joną Sapiegą velnias įsikūnijo. Jie ne tik bandė kunigaikštienę Eleną, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro žmoną, perkrikštyti [po jungtuvių su Aleksandru Elena buvo išsaugojusi stačiatikybę], tačiau net visus mūsų stačiatikybę išpažįstančius krikščionis nuo tikrojo tikėjimo nori atplėšti“. Už tokias „vertingas“ naujienas iš Maskvos 1499 m. gegužę pasiųsti pasiuntiniai į LDK turėjo kartu perduoti, kaip parašyta pasiuntinybės instrukcijoje, „didelę padėką bičiuliui mūsų [t.y. Maskvos didžiojo kunigaikščio] ponui Fiodorui Šestakovui“. Tikėtina, kad už žinias Fiodoras buvo gausiai apdovanotas „lauktuvėmis“ iš Maskvos didžiojo kunigaikščio iždo.
Slaptų dokumetų perdavimo tinkluose įsipainioję ir pirkliai, ir dvasininkai
Šaltiniai išsaugojo šnipų konspiracijos aplinkybes ir slaptos informacijos perdavimo kelią. Tikėtina, kad būtent iš Smolensko F. Šestovas išsiuntė laišką savo ryšininkui, Viazmės popui Fiodoriui Iljinskiui.
         
  Mobilus pirklių sluoksnis ir prekiavo, ir skleidė svarbias žinias.  
         
Šis popas veikė kaip tarpininkas tarp šnipų LDK ir aukštų pareigūnų Maskvos valstybėje; šiuo atveju popas bendravo su Viazmės laikytoju kunigaikščiu Borisu Mikolaičiu Obolenskiu-Tureniu. Fiodoras Šestakovas siuntė informaciją popui ne tiesiogiai, o per Smolenske buvusius Viazmės pirklius. Įteikęs raštą viazmiečiui Chariai Vasiljevui, jis pasišalino.
Dėl informacijos svarbos raštą perduoti buvo pavesta dar vienam tarpininkui, pirkliui iš Možaisko Vasilijui Ignatovui. Šio pirklio tėvas Ignatas priklausė Smolensko pirklių bendruomenei, todėl jo sūnaus skubus išvykimas neturėjo kelti įtarimų. Gavęs F. Šestovo raštą, Viazmės laikytojas jį liepė perrašyti, užantspauduoti savo spaudu ir išsiųsti Maskvos didžiajam kunigaikščiui Ivanui III.
     
  Šnipas tik rinkdavo informaciją. Lojalūs tarpininkai, kurie be trukdžių ir įtarimų kirsdavo valstybės sienas, šią informaciją perduodavo „reikiamoms ausims“.  
     
Šnipų veikloje tuo metu itin svarbų vaidmenį atliko mobilus pirklių sluoksnis, kuris ir prekiavo, ir skleidė svarbias žinias.
     
  XV amžiaus pabaigoje LDK bandyta sudaryti bažnytinę uniją, tačiau ji neįgavo didelių mastų. Norėta stačiatikių visuomenę, kuri sudarė didžiąją dalį valstybės teritorijos, integruoti į katalikišką valstybę. Stačiatikiai galėjo išsaugoti savo Rytų bažnyčios apeigas ir liturgijoje naudoti bažnytinę slavų kalbą, tačiau turėjo pripažinti Romos popiežių Bažnyčios vadovu. Prieš tokią reformą pasisakė didžioji stačiatikių hierarchų dalis, net kai kurie Katalikų Bažnyčios dvasininkai ją vertino skeptiškai. Šis religinės priešpriešos mitas tapo naujų LDK teritorinių praradimų pretekstu.  
     
Stačiatikių kunigaikščių perbėgimas į kitą valstybę... su visomis žemėmis1500–1501 m., naudodamiesi „religinių persekiojimų“ priedanga, iš LDK su savo valdomis „persikėlė“ turtingi paribio žemvaldžiai kunigaikščiai Semionas Ivanovičius Belskis, Semionas Ivanovičius Možaiskis, Vasilijus Ivanovičius Šemiačičius.
     
  Didžiąją žemės valdų dalį jiems suteikė administruoti Lietuvos didieji kunigaikščiai, todėl tai nebuvo jų nuosavos valdos. Net ir tuo atveju, jei šios valdos būtų kunigaikščių paveldėtos, jie neturėjo teisės persikelti į Maskvos valstybę kartu su savo valdomis. Pasak 1494 m. taikos sutarties, kunigaikščiams ir bajorams buvo draudžiama persikelti į kitą valstybę kartu su žeme. Pereiti į Lietuvos arba Maskvos valstybės tarnybą jie galėjo tik asmeniškai, palikę visą nekilnojamą turtą.  
     

Sulaužęs taikos sutartį ir priėmęs „pabėgėlius“, Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas III teisinosi: „Jei juos, stačiatikių ponus, [Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras] vers priimti katalikų tikėjimą, tuomet priimsime juos su visomis jų žemėmis ir ginsime juos, kiek Dievas leis, o sutartį ir priesaiką todėl sulaužome“.
 
Andrejus Ryčkovas