Teisė, teisingumas / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Katalikų dvasininkų tarpusavio konfliktai

     
  Katalikų bažnyčios vaidmuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijoje yra svarbus. Vargu ar galima nagrinėti šios šalies visuomenę, nežinant minėtos institucijos istorijos. Reikėtų atkreipti dėmesį į dvasininkų buitį, kasdienybę ir santykius su kitomis LDK bendruomenėmis, šaltinių yra. Dvasininkai, kaip ir kiti bajorijos luomo atstovai, dalyvaudavo teisminiame gyvenime. Teismų medžiaga leidžia daugiau sužinoti apie to meto Bažnyčios reikšmę visuomenės gyvenimui.  
     
Peštynės dėl žemės, valstiečių ir... žuvies
Studijuojant bajorijos, visuomenės elito nusikalstamumą, kyla klausimas, ar galima teigti, kad nusikalto, pvz., dvasininkai, jei smurtinių nusikaltimų iniciatyva kilo tarnų, valstiečių arba valdų administracijos aplinkoje, o pagrindinis kaltinamasis apie nusikaltimą galėjo nieko nežinoti? Smurtiniuose nusikaltimuose dvasininkai dalyvaudavo retai, bet Lietuvos Statutas numatė savininko atsakomybę dėl savo pavaldinių nusikaltimų.
Kartais konfliktai tarp dvasininkų ir vienuolių vykdavo be smurto. Galima išskirti bylas dėl valdų priklausomybės. Štai 1752 m. Vilniaus naujokyno (noviciato) jėzuitai skundėsi, kad Vilniaus bernardinės ir jų pavaldiniai pasisavino nemažą dalį svetimos žemės, Kenos administratorius Kazimieras Bohuševičius grasino uždegsiantis smuklę, o ten sumesiantis vienuolius. 1758 metais Vilniaus vizitietės (vizitės) protestavo prieš Vilniaus misionierius dėl sklypo LDK sostinėje užstatymo.
         
  Smurtiniuose nusikaltimuose dvasininkai dalyvaudavo retai, bet Lietuvos Statutas numatė savininko atsakomybę dėl savo pavaldinių nusikaltimų.  
         
Vienuolės teigė, kad misionieriai nepaisė pakamario teismo sprendimo. Tais pačiais metais misionieriai pateikė skundą prieš Vilniaus kapitulą dėl Jočionių (netoli Pabaisko) valdų. Teigė, kad kapitula savo valstiečius „pasodina“ svetimuose plotuose, šie svetimame ežere išmuša visas žuvis ir grobia žemės plotus prie Neries.
Bylos tarp dvasininkų kildavo ir dėl valstiečių priklausomybės. 1745 metais Vilniaus pavieto bajoras Starodubo, pavieto vaiskis Vladislovas Bišpingas ir Vilniaus kolegijos pijorai skundė Vilniaus akademijos jėzuitus dėl valstiečio Baltramiejaus Taurelio pagrobimo.
Sumušami ne tik žmonės, bet ir gyvuliai
Dvasininkai bylinėjosi ir dėl smurto.
         
  Dominikonų tarnai mušė ekonomą, suplėšė rūbus, atėmė pinigus. Vėliau nusivedė prie vienuolyno, kur vienuolis Sendykas liepė mušti dar labiau.  
         
1742 metais konfliktas įvyko karmelitų valdose Lazdėnuose (Trakų paviete). Pirmasis skundėsi Vilniaus klebonas Žemaitijos kanauninkas Steponas Maškovskis. Pasak jo, karmelitai siekė pagrobti bajorą (valstietį, einantį karo tarnybą) Jurgį Petrauską ir pasisavinti jo žemes „su nemažais nuostoliais klebonijai“. Karmelitai esą pagrobė valstiečio jaučius, pristatė juos į Trakų pilies teismą, mušė gyvulius, vienas nuo mušimo krito. Karmelitų žmonės sumušė J. Petrausko berną Martyną. Bet karmelitų skunde teigta, jog vienuolių prokuratorių Juozapotą Kopcevičių esą sumušė Vilniaus klebono tarnai.
 
Įdomybė
 
Dvasininkų luomo atstovai bylinėdamiesi neatsiliko nuo bajorijos, būta ir kaltinimų smurtu. 1742 metais Vilniaus klebonas Žemaitijos kanauninkas Steponas Maškovskis skundėsi, kad karmelitai siekė pagrobti bajorą (valstietį, einantį karo tarnybą) Jurgį Petrauską ir pasisavinti jo žemes „su nemažais nuostoliais klebonijai“. Karmelitų žmonės sumušė J. Petrausko berną Martyną. Bet karmelitų skunde teigta, jog vienuolių prokuratorių Juozapotą Kopcevičių  esą sumušė Vilniaus klebono tarnai.
 

Nemažai bylų dėl smurto tarp dvasininkų vyko ir Vilniuje. 1753 metais Vilniaus karmelitės protestavo prieš dominikonus, nes jų tarnai sumušė ir apiplėšė karmeličių ekonomą Joną Krasovskį. Konfliktas įvyko Vilniaus tijūno Juozapo Tiškevičiaus dvarelyje. Dominikonų tarnai mušė ekonomą, suplėšė rūbus, atėmė pinigus. Vėliau nusivedė prie vienuolyno, kur vienuolis Sendykas liepė mušti dar labiau. 1756 metais Breslaujos dekanas Inocentas Honestis protestavo prieš Vyžuonų kleboną Kazimierą Ignotą Lukaševičių dėl to, kad šis su pagalbininkais naktį užpuolė Breslaujos dvasininkui priklausiusį namelį Vilniaus pilininko jurizdikoje Puškarnioje, o ten gyvenusius bajorus Motiejų Mikutavičių ir jo žmoną sumušė bei išmetė į gatvę. O Kazimieras Ignotas Lukaševičius teigė, kad I. Honestis, jo broliai karininkai ir kiti pagalbininkai seniau buvo pagrobę iš jo daug daiktų, jis tik atsiėmė tai, kas jam priklauso. Žinomas įvykis, kai 1760 m. naktį Vilniuje kilo riaušės, tuomet, anot skundo, kartu su bursos studentais smurtavo ir jėzuitai, buvo sumušti net pranciškonai.
Kilmingųjų konfliktuose kenčia valstiečiai
Randama žinių dvasininkijos tarpusavio bylose dėl valdų antpuolių. 1738 metais konfliktavo Vilniaus kapitula ir Vilniaus dominikonai. Pastarieji, vadovaujami prioro Damijono Jurkevičiaus, su pavaldiniais užpuolė kapitulos valdas Juodojoje (Šalčininkų r.) ir mušė kapitulos pavaldinius.
         
  Pasak liudininkų, bonifratų administratorius užpuolė svetimas valdas Riešės Gulbinuose, kankino svetimus pavaldinius, degino jų būstus, vogė iš valstiečių sermėgas, kepures.  
         
1740 metais Vilniaus bazilijonai skundė Vilniaus akademijos jėzuitus, kad jų pavaldiniai suorganizavo antpuolį, kuriame dalyvavo jėzuitų tarnai, bajorai (valstiečiai, atliekantys karo tarnybą), valstiečiai ir jėzuitų prokuratorius Jonas Volodkovičius, kuris, anot skundo, šaudė į dirbančius Svironių (Vilniaus r.) pavaldinius. 1741 metais Vilniaus akademijos jėzuitais ir kitomis bajorų giminėmis skundėsi Hirenės vyskupas Aleksandras Horainas bei Vilniaus kapitula dėl antpuolių ir smurto prieš Panerių dvarų valstiečius. Pasak skundo, apie 150 nenaudėlių užpuolė plukdžiusius sielius kapitulos pavaldinius, atėmė smalos statines. Valstiečiai buvo įkalinti ir pristatyti į Trakų pavieto pilies teismą. 1748 metais Vilniaus bernardinės skundėsi Šumsko dominikonais. Jų valstiečiai iškirto girią, užpuolė svetimą dvarą, sumušė Kenos dvaro pavaldinį Lauryną Poleščiuką. Byla tęsėsi. Po to Vilniaus pilies vėliavininkas Mykolas Višinskis buvo kaltinamas tuo, kad antpuolio metu sučiuptą dominikonų valstietį jis paleido iš pilies kalėjimo. 1749 metais byloje teigta, kad Vilniaus bernardinių ir Šumsko dominikonų konflikto metu sumuštas malūnininkas Jurgis Sadeckas. Jį vieškelyje pridaužė dominikonų prioras Dominykas Loupi. 1758 metais vyko Vilniaus vizitiečių byla prieš bonifratus. Pasak liudininkų, bonifratų administratorius užpuolė svetimas valdas Riešės Gulbinuose, kankino svetimus pavaldinius, degino jų būstus, vogė iš valstiečių sermėgas, kepures. Tokių atvejų būta daugiau.
     
  Taigi LDK dvasininkų santykiai su kitais savo luomo atstovais kartais būdavo įtempti. Bet negalima tvirtinti, jog dvasininkų nusikaltimai buvo masinis reiškinys. Dvasininkų nusikaltimai nebuvo dažni ar ypatingi to meto bajorijos santykių kontekste. Dvasininkai gyveno ir elgėsi taip, kaip leido to meto visuomenės normos.  
     
 
Domininkas Burba