Valstybė ir politika / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Kazimiero Jono Sapiegos ekskomunika 1694 metais

     
  XVII a. pab. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje iki tol neregėtą įtaką įgavo didikų Sapiegų giminė. Du broliai – Lietuvos didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Kazimieras Jonas bei didysis iždininkas Benediktas Povilas – kontroliavo Lietuvos kariuomenę ir iždą, galėjo primesti savo valią ne tik bajorijai, bet ir kitiems didikams, trukdė karaliui Jonui Sobieskiui nevaržomai vykdyti jo vidaus ir užsienio politiką. Sapiegų galia ir dažni piktnaudžiavimai ilgainiui kėlė bajorijos ir kitų didikų, nepatenkintų Sapiegų vienvaldyste, nepasitenkinimą.   
     
Milžinų karas: Vyskupo bažnytinė rūstybė prieš Sapiegos pasaulietinę aroganciją
Bajoriją ypač vargino prievolė išlaikyti žiemos metu Lietuvos kariuomenės dalinius bajorams valdyti suteiktuose valstybiniuose (karališkuose)
 
Įdomybė
 
XVII a. pab. dėl kariuomenės žiemojimo bažnytinėse žemėse įsiplieskęs Lietuvos didžiojo etmono Kazimiero Jono Sapiegos ir Vilniaus vyskupo Konstantino Kazimiero Bžostovskio konfliktas baigėsi griežčiausia bažnytine bausme – Sapiegos ekskomunika. Vyskupas surengė iškilmingą ekskomunikos ceremoniją, kurios metu buvo metamos žvakės ant Vilniaus katedros grindų. Tuo tarpu Sapiega ekskomuniką pabrėžtinai ignoravo, jos skelbimo metu savo rūmuose Antakalnyje puotaudamas su į Vyriausiąjį tribunolą Vilniuje gausiai suvažiavusiais didikais ir bajorais.
 
 
dvaruose. Didesni tokie dvarai vadinti seniūnijomis. Abiejų Tautų Respublika (bendra Lenkijos ir Lietuvos valstybė) tuo metu kariavo su Turkija (1683–1699), todėl kariuomenė buvo gausi. Jos išlaikymo našta valstybinius dvarus alino. Bandydamas rasti naujų galimybių, kaip žiemą išlaikyti kariuomenę, Kazimieras Jonas Sapiega, sekdamas savo pirmtakų didžiųjų etmonų pavyzdžiu, dalį karinių dalinių išdėstė ne valstybinėse, bet bažnytinėse – Vilniaus vyskupo valdose. To meto teisė ne itin griežtai reguliavo, kokiose bažnytinėse valdose galima, o kokiose negalima skirti kariuomenei žiemojimo vietas. Etmonas buvo įsitikinęs, kad jis turėjo teisę išdėstyti kariuomenę žiemai tose valdose, kurias bažnyčiai dovanojo valdovai, o bajorų dovanotose bažnyčiai valdose – ne. Vilniaus vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis manė kitaip – reikalavo apskritai neskirti kariuomenės žiemojimo vietų bažnyčiai priklausiusiose valdose. Ginčą aštrino tai, kad Sapiegos ir Vilniaus vyskupas buvo priešingose politinėse stovyklose. Įprastas tais laikais nesutarimas dėl prievolių kariuomenei tapo aršiu politiniu susidūrimu. Bžostovskis buvo karaliaus Jono Sobieskio šalininkas, rėmė sumanymą, kad ATR kuo greičiau, net be sąjungininkų pritarimo pasitrauktų iš karo su turkais. Sapiegos priešinosi vienašališkam pasitraukimui iš antiturkiškos sąjungos. 
     
  Nepajėgęs išspręsti savo bylos su etmonu nei valstybės seime, nei teisme (Lietuvos vyriausiajame tribunole), Vilniaus vyskupas griebėsi kraštutinės priemonės – 1694 m. balandžio 18 d. Vilniaus katedroje surengtos iškilmingos ceremonijos metu ekskomunikavo (atskyrė nuo bažnyčios) Lietuvos didįjį etmoną Kazimierą Joną Sapiegą „su visais jo poelgio pagalbininkais, patarėjais ir vykdytojais (išskyrus visus riterių luomo kariškius)“. Skelbiant ekskomuniką, griežčiausią iš visų įmanomų bausmių, kokias tik numatė bažnytinė teisė, buvo metamos ant Katedros grindų žvakės. Tuo pat metu Sapiega ekskomuniką pabrėžtinai ignoravo, jos skelbimo metu savo rūmuose Antakalnyje surengė priėmimą į Vyriausiąjį tribunolą Vilniuje gausiai suvažiavusiems didikams ir bajorams.   
     
Paskutinį žodį taria popiežius
Vyskupo ir etmono ginčą spręsti mėgino visos svarbiausios to meto jėgos – karalius, senatoriai, kariuomenės vadovybė,
         
  Vyskupo ir etmono ginčą spręsti mėgino visos svarbiausios to meto jėgos – karalius, senatoriai, kariuomenės vadovybė, kiti vyskupai, popiežiaus pasiuntinys ATR – nuncijus, galiausiai ir popiežius.  
         
kiti vyskupai, popiežiaus pasiuntinys ATR – nuncijus, galiausiai ir popiežius. Keblioje padėtyje atsidūrė Lietuvos dvasininkai – kunigai ir vienuolijų vyresnieji, kuriems teko rinktis tarp paklusnumo vyskupui ir lojalumo Sapiegoms, nes jų finansine parama naudojosi daugelis bažnyčių ir vienuolynų. Palankumą Sapiegoms parodę Lietuvoje veikusių vienuolijų vyresnieji užsitraukė vyskupo bažnytines bausmes. Etmonui paramą pareiškė visi trys likę kariuomenės vyriausieji vadai – abu Lenkijos etmonai ir Lietuvos lauko etmonas Juozapas Boguslavas Sluška, nors jis priklausė Sapiegų oponentų, karaliaus šalininkų stovyklai. Popiežiaus nuncijus parėmė
         
  Dėl įsiplieskusio ginčo 1693–1695 m. buvo nutraukti du seimai.  
         
Vilniaus vyskupą, o Lenkijos ir Lietuvos katalikų bažnyčios aukščiausias hierarchas – Gniezno arkivyskupas, vadintas primu, dėl politinių motyvų parėmė Sapiegą – atšaukė Vilniaus vyskupo paskelbtą ekskomuniką. Vilniaus vyskupas šio atšaukimo nepripažino. Karalius buvo palankesnis Vilniaus vyskupui. Dėl įsiplieskusio ginčo 1693–1695 m. buvo nutraukti du seimai. 1696 metais mirus karaliui Jonui Sobieskiui, taikyti Vilniaus vyskupą ir etmoną ėmėsi popiežius. 1696 metų spalio 6 d. Varšuvoje buvo sudarytas susitarimas tarp Kazimiero Jono Sapiegos ir popiežiaus nuncijaus, susitarimą netrukus patvirtino popiežius. Ekskomunika buvo atšaukta, etmonas pripažintas nekaltu, Vilniaus vyskupui uždrausta ateityje skelbti ekskomunikas Lietuvos ministrams, negavus išankstinio popiežiaus pritarimo. Vyskupo valdoms, nukentėjusioms nuo kariuomenės, buvo suteiktos lengvatos nuo prievolių, tačiau praėjus lengvatų terminui (dvejiems metams) etmonui buvo pripažinta teisė skirti vyskupo valdose žiemojimo vietą vienai kariuomenės vėliavai. Bžostovskis, tuo metu buvęs Romoje, susitarimą pripažino, grįžo į Lietuvą ir vėliau sugyveno su Sapiega gana taikiai.
     
  Nors Sapiega galiausiai šį ginčą laimėjo, tačiau jo autoritetui ekskomunika padarė didžiulę žalą, padrąsino daugelį bajorų mesti iššūkį įtakingiausiai giminei ir paspartino Sapiegų hegemonijos Lietuvoje žlugimą, kuris atėjo netrukus – 1700 metais.  
     
Gintautas Sliesoriūnas
Gintautas Sliesoriūnas, Lietuvos didžioji Kunigaikštystė vidaus karo išvakarėse: didikų grupuočių kova 1690–1697 m., Vilnius, 2000.