Valstybė ir politika / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Kėdainių unija: nuo Lenkijos prie Švedijos

Dėl 1654 m. prasidėjusios Maskvos agresijos prieš Lenkijos ir Lietuvos valstybę, kai agresorius pasiekė žymių laimėjimų ir kitais metais sėkmingai tęsė žygius, Švedija irgi nusprendė atsiriekti grobio dalį iš žlungančios valstybės. 1655 metų vasarą iš vakarų į Lenkiją įsiveržė, o iš šiaurės į Lietuvą grasino įsiveržti švedų armijos. Švedija siekė užimti ir įsitvirtinti jai dar nepriklausančioje rytinėje Baltijos pakrantėje bei padaryti šią jūrą vidiniu Švedijos ežeru, neleisti ten įsigalėti Rusijai, o susiklosčius palankioms aplinkybėms norėjo užimti visą ar didžiąją dalį Lenkijos ir LDK. Reikalai kaip tik krypo pastarosios galimybės link, nes švedai vos per kelis mėnesius užėmė beveik visą Lenkiją, valdovas Jonas Kazimieras pabėgo į užsienį, o dalis lietuvių, artėjant maskvėnams prie sostinės Vilniaus, pareiškė norą derėtis su švedais dėl pasidavimo jų globon.
Skęstančios valstybės šiaudas
LDK didysis etmonas ir Vilniaus vaivada, kunigaikštis Jonušas Radvila ir jo aplinka, nesulaukdami pagalbos iš žlungančios Lenkijos (1655 07 25 prie Ujscės švedams pasidavė be kovos ir pareiškė ištikimybę jų karaliui Didžiosios Lenkijos šlėktos, rudenį buvo užimta Varšuva ir Krokuva bei pasidavė beveik visos lenkų vaivadijos) ir nematydami galimybių išsigelbėti nuo maskvėnų okupacijos, sutiko su švedų siūlymais priimti jų globą.
     
  Laiške vienam lenkų vaivadai 1655 m. rugpjūčio 6 d. J. Radvila rašė: Verkdami dėl netenkamos laisvės, iš dviejų blogumų turime pasirinkti mažesnįjį. Kadangi savų paprastų gelbėjimosi priemonių nepakanka, saugodamiesi Maskvos tironijos, kaip iš visų blogių paties blogiausio, sekdami Vilniaus vyskupo patarimą, parašėme laišką, prašydami švedų paramos (A. Šapoka).  
     
Pradėję derybas su švedais Jonušas ir Boguslavas Radvilos siekė, kad Švedija prisiimtų didžiąją kovos su Maskva naštą, kad LDK nebūtų įtraukta į karą su Lenkija, kad LDK liktų galioti visi visuomenės bei valstybinės santvarkos principai ir religijos laisvė. Taip pat jiedu sau reikalavo leninių valstybėlių, sudarytų iš Radvilų valdų ir kai kurių vaivadijų. Tais pagrindais Josvainiuose buvo sudarytas rugpjūčio 17 d. Lietuvos pasidavimo Švedijai aktas, kurį savo (bet ne valstybės vardu) pasirašė keli šimtai šlėktų. Pasak istoriko Adolfo Šapokos, „pagal tą aktą visos valstybės vardu turėjo kalbėti būsimasis bajorijos suvažiavimas, kurį Radvila buvo siūlęs apvainikuoti konfederacija ir seimu Vilniuje“.
         
  Švedai vengė tuo metu įsivelti į konfliktą su rusais, nes turėjo per mažai pajėgų Livonijoje, ko nežinojo J. Radvila.  
         

Rugpjūčio 17 d. aktas netenkino švedų, ypač jame esančios aptakios išlygos, sudariusios lietuviams galimybę, pasikeitus situacijai, ieškoti atsitraukimo kelių, todėl rugsėjį Kėdainiuose buvo pradėtos naujos derybos dėl LDK pasidavimo Švedijos globon. Švedai vengė tuo metu įsivelti į konfliktą su rusais, nes turėjo per mažai pajėgų Livonijoje, ko nežinojo J. Radvila. Bet švedai puikiai suvokė sunkią Lietuvos padėtį, todėl skleidė gandus apie savo karaliaus galybę ir planus, kad jie sugrąžins maskvėnų užgrobtas LDK žemes. Augant LDK kariuomenės nepasitenkinimui (dėl neišmokėtų atlyginimų ir nesutarimų tarp vadų) bei šlėktų nerimui, kad neįsigalėtų protestantai Radvilos, J. Radvila buvo priverstas švedams daryti nuolaidas. Spalio 20 d. Radvilų Kėdainių rūmuose susirinko virš 1 000 Lietuvos šlėktų, daugiausiai iš Žemaitijos, kurie visos LDK vardu iškilmingai pasirašė (nemokėję rašyti dėjo +) vadinamos Kėdainių unijos dokumentus. Iškilmingų kalbų metu tokios gausybės žmonių neišlaikė ir netikėtai įlūžo senos antro aukšto lubos, susirinkusieji nupuolė žemyn. Niekas nežuvo, kai kas lengvai susižeidė, bet tai buvo palaikyta blogu ženklu.
Pasidavimo sąlygas diktuoja nugalėtojas...
Vienuolika naujosios sutarties punktų teigė, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės luomai skelbią visiems, kurie šį raštą matysią bei visiems laikams: I. Nurodoma, kad dėl susiklosčiusių fatališkų aplinkybių jie priversti pasiduoti švedų karaliaus ir jo palikuonių, kaip Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, protekcijai, ištikimybei bei paklusnumui…, kartu priimdami į amžiną, šventą ir nesuardomą uniją su Švedų karalija,
 
Įdomybė
 
1655 m. spalio 20 d. Radvilų Kėdainių rūmuose susirinko virš 1 000 Lietuvos šlėktų, daugiausiai iš Žemaitijos, kurie visos LDK vardu iškilmingai pasirašė (nemokėję rašyti dėjo +) vadinamos Kėdainių unijos dokumentus. Iškilmingų kalbų metu tokios gausybės žmonių neišlaikė ir netikėtai įlūžo senos antro aukšto lubos, susirinkusieji nupuolė žemyn. Niekas nežuvo, kai kas lengvai susižeidė, bet tai buvo palaikyta blogu ženklu.
 
paliekant nepaliestas visas savąsias teises; II. Prašo, kad jiems būtų leista kartu su Švedijos luomais dalyvauti valdovo rinkimuose; III. Švedijos ir LDK luomai bus lygūs, bet LDK teisės, statutai ir privilegijos bus išsaugotos, o jei ką valdovas matys reikalą keisti, tai sušaukus abi tautas, daugumos balsais bus priimti pakeitimai, tačiau nepaliečiamai ir nepakenčiamai turėsianti būti saugoma sąžinės ir religijos laisvė; IV. Garantuojama visų tikybų laisvė; V. Jei švedams pavyktų atgauti šio karo metu nuo Lietuvos atplėštus kraštus, tai žemės bus grąžintos teisėtiems ir švedų valdovui prisiekusiems savininkams; VI. Visos LDK karinės pajėgos pereina Švedijos valdovo žinion, jam paliekama teisė spręsti taikos ir karo reikalus; VII. Švedijos ir LDK valdovas galės pagal senus įstatymus dalinti dvasines beneficijas (tarnybas) bei pasaulietines pareigybes ir valdas, o pats valdovas galės reziduoti už LDK ribų, čia palikęs savo vietininką; VIII. LDK šlėktos galės laikyti ir Lenkijoje turimus dvarus; IX. Jei kiltų karas ir konfliktas su Lenkijos karalyste, tai LDK ir Švedija turės palaikyti viena kitą; X. Švedijos karalius galės suteikti šlėktystę švedams LDK ir atvirkščiai; XI. Šias nuostatas gali pakeisti tik Švedijos karalius.
     
  Kartu buvo pasirašytas dar vienas aktas, kuriuo LDK šlėktos pareiškė, kad atsisako paklusnumo Jonui Kazimierui ir pasiduoda švedų karaliaus Karolio X Gustavo globai, jį bei jo įpėdinius pripažįsta Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais, visada juos remsią, be jų žinios nesudarys jokių sutarčių, atsisako visų senųjų ryšių, nei popiežius, nei kas kitas nesutrukdys šio susitarimo įvykdymo.  
     
Ką atnešė Kėdainių sutartis?
Anot A. Šapokos, Lietuvos šlėkta „nebuvo priešinga pasidavimui, nes kitos išeities iš tikro nebuvo. Lietuvos valstybės didžioji dalis buvo užimta caro kariuomenės, švedų kariuomenė grasino elgtis kaip priešų krašte, jei nesutiktų pasiduoti. (... ) Priešinimasis juk būtų reiškęs savižudybę.“ Jau buvo žinoma, kad Lenkija net pirmiau nei Lietuva pasidavė Švedijos karaliaus globai. Pagrindinis šios sutarties iniciatorius J. Radvila faktiškai nieko iš jos negavo.
         
  Ši sutartis net formaliai nebuvo dviejų partnerių lygiavertė sutartis, kaip kad buvo Liublino unija.  
         
Ši sutartis net formaliai nebuvo dviejų partnerių lygiavertė sutartis, kaip kad buvo Liublino unija. Tai buvo silpnesnio partnerio (LDK) pasidavimas stipresniam (Švedijai). J. Radvila ir šlėktos tikėjosi, kad švedai vaduos LDK žemes iš maskvėnų, bet to neatsitiko, nes švedams pirmiausiai rūpėjo kuo mažesnėm sąnaudom (taikiai) įsitvirtinti Lietuvos žemėse ir užkirsti kelią Maskvai, o palankiai susiklosčius aplinkybėms, iš šios atimti užgrobtas žemes. Švedai taikiu būdu atitekusiose žemėse (Žemaitijoje ir Šiaurės Lietuvoje) elgėsi kaip užkariautose teritorijose, todėl jau po pusmečio sulaukė sukilimo.
Reikėtų sutikti su A. Šapokos tvirtinimu, kad „tarptautiniu požiūriu Kėdainių aktai, galima sakyti, neturėjo jokios reikšmės“. Jų reikšmę pernelyg išpūtė ir išpopuliarino XIX a. lenkų rašytojas H. Sienkiewiczius romane „Tvanas“ bei kai kurie lenkų ir lietuvių istorikai, nepagrįstai šiuose įvykiuose ieškoję lietuvių separatizmo požymių. Bet Kėdainių unija LDK istorijoje suvaidino teigiamą vaidmenį: Žemaitija ir Šiaurės Lietuva liko neužimtos maskvėnų, o kai 1656 m. čia buvo atsikratyta ir švedų, tai, kaip rašo istorikas Antanas Tyla, šios žemės tapo atrama išsivaduojamajai kovai iš maskvėnų jungo.

Elmantas Meilus
A. Šapoka, 1655 metų Kėdainių sutartis, arba švedai Lietuvoje 1655–1656 metais, Vilnius, 1990.