Teisė, teisingumas / XV-XVI a.
Grįžti

Kepurės statymas – teisminės lažybos

Iššūkis priešininkui – prieš teisėjus nusviesta kepurėViduramžių teisei būdingas akuzacinis (kaltinamasis) ieškinio kėlimas suponavo varžybinį (rungtyninį) teismo procesą.
     
  LDK XV–XVI a. teismo procesas dažnai buvo panašus į lažybas, kurių požymis – griežtas formalizmas, dažnai išreiškiamas tam tikrais simboliais ir gestais.  Vienas tokių, reiškęs formalią teisminio ginčo pradžią, buvo kepurės statymas arba dėjimas (galvos apdangalas – svarbus bajoro garbės ir socialinės grupės priimtų normų, reguliuojančių jos narių elgesį, visumos sampratos dėmuo). Šio papročio formavimosi metu, kai teismai vykdavo lauke, kepurės būdavo sviedžiamos ant žemės prieš teisėjus, kai – patalpoje, jos būdavo dedamos ant stalo, už kurio sėdėdavo teisėjai.  
     
Kepurę statyti galėjo ir ieškovas, ir atsakovas, nors dažniausiai ginčo sprendimo formą siūlydavo pirmasis. Jei bylos viena šalis buvo keli asmenys, kepurę solidariai statydavo visi. Vienam bylininkui paskelbus apie ketinimą lažintis („statau kepurę ir įrodysiu geraisiais žmonėmis, kad turguje tu grasinai mano namą padegti“, 1536 m.), antroji privalėjo atsakyti, pridėdama savąją kepurę arba ne. Teisėjai suteikdavo laiko antrajai šaliai pamąstyti ir, vadovaudamiesi papročių teise, tris kartus (kartais – net dešimt) klausdavo, ar iš tiesų ši apsisprendė kepurės nepridėti, nes lažintis nesutikusi šalis paprastai bylą pralaimėdavo. Tačiau kepurę pridėjusi šalis nebegalėdavo išsisukti nuo proceso. Teisėjas tuomet būdavo tarsi lažybų sprendėjas. O kad jos įvyktų, paprotys reikalavo atlikti dar vieną – kepurių pakėlimo – gestą. Jas pakeldavo dažniausiai teismo pareigūnas (žvelgūnas), dvarionis ar tarnybininkas, kuriam už tai tekdavo sumokėti mokestį.
Lažybos iš turto arba gyvybėsKepurės statymas – posūkio momentas teismo procese. Nustačius ginčo objektą (ieškinį), pereinama prie įrodymų, kuriuos privalėjo teismui pateikti ieškovas. XVI amžiuje kepurė dažniausiai statoma savo teisybės įrodymui pasitelkiant liudytojus (dokumentų formulės: kepurę statė ir rėmėsi liudytojais, geraisiais žmonėmis, žvelgūnu ir pan.), kartais – dokumentus.
         
  Statuto epochoje išliko tik simbolinė kepurės statymo reikšmė.  
         
Tai liudija apie žodinės (verbalinės) ir rašytinės teisės simbiozę. Kepurės statymo paprotys siejamas su užstato arba laido (lot. vadium) institutu. Gestas konstatavo užstatą „kepurėje“, kurio esmė – pinigais (turtu) sutvirtinama ginčo pradžia ir pozicija, nes užstatas turėjo užtikrinti pateiksimų įrodymų teisingumą. Jo dydis priklausė nuo bylininkų ekonominės bei socialinės padėties (pvz., LDK kanclerienė ir Vilniaus vaivadienė Elžbieta Radvilienė, siekdama prisiteisti Naručio ežerą ir girią, 1522 m. statė kepurę „su“ 10 tūkst. kapų grašių; paprastų bajorų užstatų sumos svyravo nuo 100 rublių grašių iki pusgrašio). Jo dydį įtakojo ir ieškinio vertė, nors tos pačios bylos šalys dažnai lažinosi iš skirtingų sumų ar net gyvų užstatų (pvz., gaidžio ar avino). Tačiau įvardyti užstatą buvo privalu abiem šalims.
 
Įdomybė
 
XVI a. teisinė praktika leidžia spėti, kad lažinęsi iš savo gyvasties (iš kaklo, iš gerklės) turėjo omeny ne fizinę, bet teisinę mirtį, t. y. pasidavimą nelaisvėn (pvz., 1538 m. vagyste apkaltintas Vitebsko klebonijos valdinys Kostkus Dusovas statė kepurę „prie“ liudytojų iš savo kaklo ir pasiduodamas pats su žmona ir vaikais į nelaisvę savo ponui).
 

Įsigaliojus Lietuvos Statutui, kuriame buvo nustatyta aiški įrodymų sistema bei jų hierarchija (rašytinis dokumentas, liudytojai, priesaika), o kepurės statymo paprotys net neįrašytas, lažybų reikšmė mažėjo, kaip ir galimybė iš bylą pralaimėjusio atsiimti užstatą (dažniausiai vadinamą pramestine). Todėl XVI a. teismų dokumentuose mažėja kepurę statančiųjų su užstatais. Tačiau istoriografijoje sukurtą hipotezę, esą Statuto epochoje išliko tik simbolinė kepurės statymo reikšmė, paneigia faktai, rodantys, kad dar 7 deš. buvo lažinamasi net iš gyvybės (tokios įrodymo formos dramatizmą liudija išlikęs posakis už teisybę guldau galvą, t. y. laiduoju savo reputacija).
Teisminių papročių raida: „galvos guldymas“ virsta „kepurės statymu“
Europos sakytinei teisei būdingą formalizmą ir dramatizmą pagimdė siekis teisingumo vykdymą ritualais ir ceremonijomis atskirti nuo kasdienio gyvenimo. Galvos guldymas (laidavimas savo asmeniu), istoriografijoje laikomas
         
  XVI a. pirmojoje pusėje kepurės statymo paprotys buvo tapęs visos LDK teisinės sistemos savastimi.  
         
baltų paprotinės teisės norma (užfiksuota 1340 m. prūsų Pamedės teisyne), vėliau virto kepurės statymu. Tai liudija 1441 m. dk Kazimiero privilegija Medininkų valsčiui ir 1492 m. dk Aleksandro privilegija Žemaitijai (vad. vidawszczyzna). Tačiau lažybos (vad. vydavka, vydačka), palydimos kepurių metimo gesto, buvo žinomos ir LDK rytų slavų teritorijų gyventojams. Nors šio papročio genezė Lietuvoje nėra visiškai atskleista, akivaizdu, kad XVI a. pirmojoje pusėje, kai lažybų teisme turinys transformavosi, kepurės statymo paprotys buvo tapęs visos LDK (lietuvių, rusėnų, žydų) teisinės sistemos savastimi. Ši teisminio proceso forma ir gestas buvo populiarūs visose teismo instancijose (nuo valdovo iki kuopos teismo) nagrinėtose bylose. Tokio papročio neatsisakė įvairiausių sluoksnių ir statuso teismo klientai: kunigaikščiai, ponai, vyskupai, bajorai, Vilniaus  miestiečiai, valdovo valstiečiai, totoriai ir žydai, vyrai ir moterys. Tarp jų – net moderniosios rašytinės teisės (Pirmojo Statuto) kūrėjai: štai Albertas Goštautas statė kepurę byloje prieš kunigaikštį Jurgį Sluckį, lažindamasis iš 10 kapų grašių. Net profesionalūs prokuratoriai (būsimieji advokatai), kurių dalyvavimas LDK teismuose Pirmojo Statuto galiojimo laikotarpiu buvo dar naujas reiškinys, kartais gynė savo klientus, remdamiesi senuoju papročiu, ir statė kepures su užstatais (pvz., 1541 m. kunigaikščių Ostrogiškių bylinėjimosi maratone taip elgėsi Vosyliaus ir našlės Beatos interesus atstovavę prokuratoriai).
     
  Tai byloja apie archainių papročių gajumą ir sudėtingą modernios juridinės minties sklaidą bajorų visuomenėje, kuri į priekį žengė vis gręždamasi atgalios.  
     
 
Irena Valikonytė
 
Literatūra: I. Valikonytė, „Zwyczaj stawiania czapki: szczególny aspekt kultury prawnej Wielkiego Księstwa Litewskiego w XVI wieku“, Litwa w epoce Wazów.  Prace ofiarowane H. Wisnerowi w 70 rocznicę urodzin, pod. red. W. Kriegseisena i A. Rachuby, Warszawa, 2006, s. 191–206.