Miestai / XIII-XIV a.
Grįžti

Kernavė – lietuviškoji Pompėja

Kernavės žemėje – tolimiausių epochų atmintis
Kernavė – neįkainuojamas Lietuvos priešistorės ir valstybingumo istorijos tyrimų šaltinis. Nedidelėje kultūrinio rezervato saugomoje teritorijoje archeologai aptiko ir tyrinėjo 17 įvairių epochų archeologijos paminklų. Tai akmens ir geležies amžiaus gyvenvietės, kapinynai, penkių piliakalnių fortifikacinė sistema, viduramžių miestas ir istorinių laikų Kernavės miestelis.
         
  Archeologai aptiko ir tyrinėjo 17 įvairių epochų archeologijos paminklų.  
         
Tačiau didžiausią Kernavės archeologinių paminklų vertę sudaro ne jų gausa, o tęstinumas. Galima atskleisti šios vietovės kultūrinio kraštovaizdžio raidą nuo pirmųjų gyventojų (akmens amžiaus medžiotojų pasirodymo prieš 11 000 metų) iki Lietuvos legendinės sostinės Kernavės laikų.
     
  Neabejotina Kernavės svarba tyrinėjant Lietuvos valstybės ištakas. Anot istorijos šaltinių, būtent čia buvo vienas svarbiausių Lietuvos valstybingumo kūrimosi centrų. Iš Kernavės kunigaikštis Traidenis, kai žuvo karalius Mindaugas, sugebėjo suvienyti baltiškuosius kraštus ir valdyti visą Lietuvą.  
     
Liepsnose sustojęs laikas
Tačiau 1390 metai Kernavei tapo lemtingi. Vytauto vedama Vokiečių ordino kariuomenė įsiveržė į Lietuvą ir žygiavo Vilniaus link. Kernavės gyventojai suprato, kad prieš gausią jungtinę kariuomenę neatsilaikys, todėl miestą ir ant piliakalnių stovėjusias medines pilis patys sudegino.
         
  Miestą keliems šimtams metų paslėpė Neries potvynių sunešti smėlio sluoksniai.  
         
Tai – unikalus atvejis, kai tokio masto viduramžių politinis, amatų ir prekybos centras staiga nustoja funkcionavęs. Vėlesnių laikų Kernavės miestelis formavosi kitoje vietoje ir anksčiau turėtos svarbos niekada neįgavo. Staiga apleistą miestą nuo smalsuolių akių keliems šimtams metų paslėpė Neries potvynių sunešti smėlio sluoksniai. Taigi 1390 m. Kernavėje, panašiai kaip 79 m. po Vezuvijaus išsiveržimo Romos imperijos mieste Pompėjuose, laikas staiga „sustojo“. Šie miestai niekada nebuvo atstatyti. Tačiau taip susiklosčiusiems įvykiams itin dėkingi šiandienos archeologai. Jie gali „pamatyti“ Kernavės, kaip ir Pompėjų, vaizdinį būtent tą lemtingą dieną. Abiem atvejais tragiški įvykiai klostėsi labai greitai. Todėl po sąnašų sluoksniu liko dauguma to meto miestietiškas bendruomenės iliustruojančių artefaktų.
     
  Vargu ar kur kitur archeologai ras 1390 m. prie pirties numestą, nepanaudotą vantą.  
     
Krikščioniško ir pagoniško pasaulių sandūra viduramžių Kernavėje
Kitų Lietuvos sostinių (Vilniaus, Trakų) XIII-XIV a. kultūriniai sluoksniai stipriai nukentėjo vėlesnių užstatymų metu, įrengiant įvairius miestiečių gerovei reikalingus požeminius inžinerinius tinklus. Tuo tarpu Pajautos slėnyje plytėjęs amatininkų ir pirklių miestas, kunigaikščio rezidencija ir visa piliakalnių gynybinė sistema, nors ir sudeginti, tačiau išliko nepažeisti iki mūsų dienų.
         
  Daugiau kaip 30 metų Kernavėje vykdomi archeologiniai tyrimai.  
         
Daugiau kaip 30 metų Kernavėje vykdomi archeologiniai tyrimai aprėpė ne tik gyvųjų, bet ir mirusiųjų pasaulio erdves. Miestą palikusias bendruomenes reprezentuoja du archeologų tyrinėti XIII a. pabaigos–XIV a. kapinynai.
 
Įdomybė
 
Kol kas ištirti tik 2 proc. paminklinės Kernavės teritorijos.
 
Viename kernaviškiai laidoti senu pagonišku papročiu sudeginus ir vandenyje (!)  – Kernavėlės upelyje. Kitame kapinyne rasti griautiniai kapai labiau būdingi krikščioniškų pažiūrų bendruomenėms. Tuo tarpu legendinis Vilniaus Šventaragio slėnis – kunigaikščių laidojimo vieta – taip ir liks tik legenda. Taigi Kernavė yra vertingas archeologinių paminklų kompleksas, iliustruojantis ankstyviausią miestietiškąją kultūrą Lietuvoje. Jai, kaip ir daugeliui viduramžių miestų bendruomenių, buvo būdinga daugiakonfesinė ir, matyt, polietninė (daugiasluoksnė) struktūra. Archeologiniai tyrinėjimai Pajautos slėnyje atskleidė, kad Kernavėje gyveno ne agrarinio pobūdžio, o labiau miestui būdinga amatininkų ir pirklių bendruomenė. Medinis miestas turėjo gatvių struktūrą, tvoromis atitvertose sodybose gyveno ir iš kartos į kartą amatais vertėsi amatininkai. Kernavėje nebuvo (arba archeologai dar nerado) viduramžių miestui būdingų atributų: mūrinės architektūros, krikščioniškų maldos namų, planinės užstatymo struktūros. Žvelgiant iš krikščioniškos Europos urbanistinių tradicijų aukštumų, miestu Kernavės nepavadinsi.
     
  Tačiau Kernavė buvo europinio istorinio konteksto darinys, savitas dar pagonišku pasauliu, sumišusiu su krikščioniška kultūra ir tradicija. Sąveikaujant senajai pagoniškai kultūrai ir pasikrikštijusiems kaimynams, gimė ir porą šimtų metų egzistavo viduramžių Kernavė.  
     
Šiandieninės pastangos išsaugoti sustingusį Kernavės laiką
Kernavės kultūrinis rezervatas 2004 m. įrašytas į UNESCO saugomų pasaulio paveldo sąrašą, tuo pripažįstant šios vietovės svarbą pagal UNESCO globojamiems paveldo objektams nustatytus vertės kriterijus: kaip objektas, reprezentuojantis baltiškojo regiono gyvenviečių raidą nuo epipaleolito (pereinamojo iš paleolito į mezolitą akmens amžiaus laikotarpio) iki viduramžių ir atspindintis vieną esminių Europos istorijos etapų – pagoniškos bendruomenės virtimą krikščioniška; kaip objektas, atstovaujantis kultūrinio kraštovaizdžio tipui su išlikusiomis archeologinėmis vertybėmis – senovės gyvenvietėmis ir gynybine piliakalnių sistema, kuriai būdinga tam tikra fortifikacinių įrenginių struktūra, raida ir panaudojimas.
 
Gintautas Vėlius