Mitai / XIII-XIV a.
Grįžti

Kęstutis – „kilnus pagonis“

Priešingai paplitusiam įsivaizdavimui, esą viduramžių krikščionys buvo fanatiškai priešiški pagonims, to meto tikrovė buvo žymiai margesnė. Krikščionys buvo tikri, kad pagonybė buvo netikęs ir klaidingas tikėjimas. Tačiau būta ir nuosaikesnių vertinimų. Štai Vokiečių ordino kunigas Petras Dusburgietis, rašydamas apie pagonių apeigas ir papročius, prūsų neprilygina velnio vaikams, tik pažymi, kad, nepažindami Dievo, jie jam skirtą garbę teikia įvairiems kūriniams – saulei, mėnuliui, žvaigždėms, sparnuočiams ir keturkojams, net rupūžėms. Jis sako, kad prūsai tiki pomirtiniu gyvenimu, nors ir „ne taip, kaip dera“. Taigi čia visų pirma įžvelgtinas ne tiek krikščionio (ne)supratimas apie pagonybę, kiek visiems to meto žmonėms bendras įsivaizdavimas apie anapusinio pasaulio realumą.
 
Pagoniškos dorybės ir pomėgis kariauti
     
  Krikščionių autoriai nevengdavo, progai pasitaikius, idealizuoti pagonių santvarką. Tuo jie siekė ne antropologiškai tiksliai aprašyti menkai pažįstamą visuomenę, kiek sugėdinti savo krikščionišką auditoriją, kad ši būtų jautresnė teisingumui ir imlesnė dorybėms. Geriausias tokio idealizavimo pavyzdys Lietuvos istorijos kontekste – XI a. kronikininko Adomo Brėmeniečio pasakymas apie Sembos prūsus: „Labai žmoniški žmonės, skubantys į pagalbą tiems, kurie jūroje atsiduria pavojuje ar užpuolami piratų. Auksą ir sidabrą menkniekiu laiko, turi gausybę kailių iš kitų šalių, kurių kvapas mūsų kraštą persmelkė mirtinais išdidumo nuodais.“ Panašiai krikščionišką visuomenę kritikuoja ir Petras Dusburgietis, rašydamas apie prūsus štai ką: „Jų krašte niekam neleidžiama elgetauti, pavargėliai laisvai vaikšto nuo namo prie namo ir nesidrovėdami valgo kada tinkami.“   
     
Taigi neturėtų stebinti teiginys, jog viduramžių Europos literatūroje buvo populiarus kilnaus pagonio portretas. Kilniausiu senosios Lietuvos pagoniu tapo Kęstutis. Gedimino sūnus ir ilgametis Trakų kunigaikštis didžiąją savo gyvenimo dalį kovojo prieš kryžiuočius. Net ir tada,
         
  Kęstučiui kontaktų su vokiečių riteriais intensyvumu neprilygsta joks kitas pagoniškos Lietuvos kunigaikštis.  
         
kai kryžiuočių antpuoliai prieš Lietuvą vyko intensyviausiai (XIV a. antroje pusėje), tarpusavio kovos nepanėšėjo į šių laikų totalinius karus – tai buvo grobiamųjų žygių epocha, o kartais pasitaikydavę mūšiai nelėmė geopolitinių pokyčių. Tokia padėtis atspindėjo Lietuvos ir Vokiečių ordino galios pusiausvyrą, kurią palaikė ir tai, kad tiek lietuviai, tiek kryžiuočiai mėgo kariauti. Būtent šis pomėgis artino pagonis lietuvius ir teutonų riterius. Jokia kova nevyko be priešiškumo, tačiau tai netrukdė reikštis taikiems kontaktams. Viena tokių kontaktų apraiškų buvo pavieniai draugiškumo tiltai, tiesti tarp aukšto rango asmenų. Kęstučiui kontaktų su vokiečių riteriais intensyvumu neprilygsta joks kitas pagoniškos Lietuvos kunigaikštis.
Ir priešas gali būti draugas
Kęstutis asmeniškai bendravo su Vokiečių ordino didžiuoju magistru Vinrichu Kniprode ir Ordino maršalu Heningu Šindekopfu, su Ragainės komtūru Henriku Šioningenu ir kitais. Brandenburgo komtūras Giunteris Hohenšteinas buvo Kęstučio dukters Danutės krikštatėvis.
 
Įdomybė
 
1361 m. Kęstučiui patekus į nelaisvę, kryžiuočiai nesulaukė nei tikėtinos išpirkos, nei Lietuvos valdovo Algirdo dėmesio, todėl klausimas, ką daryti su Kęstučiu, kryžiuočiams tapo keblus. Galiausiai po 8 mėnesius trukusio „viešėjimo“ Kęstutį paslapčia išleido į laisvę.
 
Būtent šis Kęstučio kūmas įspėjo jį apie iš Jogailos pusės gresiantį pavojų (1379). Kaip teigia nauji istorikų tyrimai, taip atsitiko ne dėl klastingo kryžiuočių noro sukiršinti dėdę ir sūnėną, bet dėl draugiškumo, siejusio Kęstutį ir Giunterį. Toks kryžiuočio gestas nebuvo izoliuotas dalykas. Štai 1361 m. Kęstučiui patekus į nelaisvę, kryžiuočiai nesulaukė nei tikėtinos išpirkos, nei Lietuvos valdovo Algirdo dėmesio, todėl klausimas, ką daryti su Kęstučiu, kryžiuočiams tapo keblus. Galiausiai po 8 mėnesius trukusio „viešėjimo“ Kęstutį paslapčia išleido į laisvę. Savo ruožtu Kęstutis taip pat parodydavo draugiškumą kryžiuočiams. Štai 1378 m. jis išgelbėjo gyvybę Jonui Zurbachui, kai šiam, patekusiam į nelaisvę, grėsė pavojus būti paaukotam pagonių dievams.
     
   XIV amžiaus pabaigoje pagonys (ir kunigaikščiai!) buvo Europos egzotika. Tai rodo, kaip 1377 m. vyko Kęstučio ir Ordino maršalo derybos dėl paliaubų. Pastarajam padavus Kęstučiui ranką, šalimais buvę kryžiuočiai ir jų talkininkai iš Vokietijos ėmė spraustis prie Kęstučio, kuris šį kartą branginosi ir pasipiktinęs maršalui tarė: „Tau vienam ištiesiau ranką, o štai kiti būriu eina.“ Ir pridūrė: „Mielai pasimatyčiau su vienu viršininku, būtent su Hohenšteinu“. Tik Kęstučio kūmas galėjo pasigirti tokiu artimumu ir visą kitą naktį linksmai praleisti puotoje. Turbūt ne vienas riteris dėl to liko it musę kandęs.   
     
Skambios liaupsės iš priešingo fronto
Dar Kęstučiui gyvam esant buvo padėti tvirti pamatai jo būsimai legendai. XV amžiaus antroje pusėje parašytoje „Senesniojoje magistrų kronikoje“ taip jis apibūdinamas: „Kęstutis buvo karingas ir teisingas vyras. Kai jis rengdavosi užpulti Ordino žemes, tai iš anksto pranešdavo maršalui ir tikrai atvykdavo. Jei su magistru padarydavo taiką, tai jos tvirtai laikydavosi. Jei kurį nors Ordino brolį pripažindavo drąsiu ir narsiu,
         
  Tai akivaizdus Kęstučio „suriterinimo“ pavyzdys, nes ankstesni šaltiniai tokio „ribinio“ kilniadvasiškumo nerodo...   
         
tai jam parodydavo daug meilės ir pagarbos.“ Tai akivaizdus Kęstučio „suriterinimo“ pavyzdys, nes ankstesni šaltiniai tokio „ribinio“ kilniadvasiškumo nerodo... Legendai apie taurų ir narsų Kęstutį kilti padėjo smurtinė Kęstučio mirtis Krėvos pilies bokšto požemyje 1382 m. rugpjūtį. Jogailos nemėgęs lenkų kronikininkas Jonas Dlugošas kaip jo antipodą iškėlė Kęstutį, kuris „tarp visų kunigaikščio Gedimino sūnų buvo ir sumanesnis, ir veiklesnis, ir, kas daugiausia jam teikė garbės, malonus, žmoniškas ir tiesakalbis.“ Ši tradicija be pertrūkių gyvavo XVI–XIX a., kol ją iš lenkų perėmę XIX a. lietuvių rašytojai dar labiau romantizavo, paversdami Kęstutį iškiliu lietuvių kultūriniu herojumi.
 
Darius Baronas