Valstybė ir politika / XIII-XIV a.
Grįžti

Kieminėjimas ir pasėdžiai

Lietuvos valstybės apyaušriais kieminėjančio žemės viešpaties arba didiko su draugais (kariauna) pasėdžius – vaišinimą, dovanas, paslaugas ir patarnavimus – dar netikslu vadinti mokesčiais. Diduomenės poreikiai ir archajinės bendruomeninio gyvenimo bei ūkininkavimo tradicijos tik formavo būsimos lietuvių mokesčių sistemos pagrindus, bet pasėdžiams teko ypatingas vaidmuo. Kita vertus, jau šiame mokesčių raidos etape sunku atskirti, kada jie būdavo savanoriškos liaudies dovanos, paslaugos diduomenei ir jos maitinimas, o kada – privalomos duoklės. Žvelgiant į kitų baltų visuomenes XIII a. pirmaisiais ryšių su krikščionimis dešimtmečiais, matyti, kad svarbiausios vaišės ir darbai jau buvo privalomi ir gana panašūs: grūdų (miltų) duoklės, pasėdžių vaišės, angarijos (pastočių ir valstybinių viešųjų darbų prievolės), pastotės (valstiečių prievolės savo transportu gabenti krovinius, vežti dvaro ar valstybės pareigūnus, kariuomenę), karo tarnyba. Kažin ar lietuviai, socialine ir politine raida lenkę kaimynus, išlaikydami savo diduomenę nuo jų kuo nors skyrėsi.
 
Valdovo viešnagės
Esminis skirtumas išryškėjo lietuvišką valstybingumą kuriančios kariaunos finansavimo srityje. Kariaunos tapo besiformuojančios monarcho valdžios pagrindine karine ir politine jėga. Diduomenės ir jų kariaunų, vėliau monarcho kariaunos (dvaro) kieminėjimą skatino keli materialiniai, socialiniai, politiniai ir doroviniai veiksniai. Nuolat keliavę po pavaldžią teritoriją arba iš viešpaties gavę maitinimosi teisę kariauninkai mažiau priklausė nuo asmeninių alodų (žemės valdų) produktyvumo, garantavo pasėdžių savo viešpačiui stabilumą, laisvųjų žmonių darbus ir paslaugas. Jų viešnagės darėsi periodiškos, nuspėjamos ir apskaičiuojamos. Kieminėjant būdavo sutvirtinamas vado valdų vientisumas, atnaujinama ir pagrindžiama valdovo ar didiko valdžia platesnėje teritorijoje, įgyvendinamas teisingumas. Be to, nuolat buvo stiprinami asmeniniai kariauninkų ryšiai su vadu, t. y. krašte plėtotos visokeriopos kariaunos galios.
         
  Kieminėjant būdavo sutvirtinamas vado valdų vientisumas, atnaujinama ir pagrindžiama valdovo ar didiko valdžia platesnėje teritorijoje, įgyvendinamas teisingumas.  
         
Valdančios giminės kariaunų kieminėjimas keitė, plėtojo ir stabilizavo ankstyvąją fiskalinę krašto organizaciją. Mindaugo karalystės laikais nesunku aptikti maitinimosi viešėjimus gyvenvietėse, t. y. kieminėjimą. Lietuvos vyskupo Kristijono nesėkmė 1254 m. pavasarį karaliaus duotose beneficijose Žemaitijoje susirinkti savo bažnytinę dešimtinę ir šios teisės perleidimas Lietuvoje esantiems Livonijos ordino broliams atskleidžia kieminėjimo schemą – atvykimą į vietą su kelių ar keliolikos raitelių palyda. Tokia schema perimta iš kariaunos papratimo kieminėti po laisvųjų žmonių gyvenvietes ar ūkius. Kaip rodo kaimynų baltų analogijos, per metus turėdavo įvykti viena viešnagė. Per ją ne tik būdavo „surenkami mokesčiai“, bet ir vykdavo teismai, kuriems reikėdavo valdovo sprendimų. Pasėdžius ir paslaugas iš valdinių, pajamas iš teismų gaunantiems valdovo siųstiems svečiams ir jų vietiniams palydovams turėjo būti garantuotas maistas, gėrimas ir pašaras: grūdai, miltai, mezliavos (mėsa, paukštiena, kiaušiniai) bei dovanos. Visos kariaunos maitinimo prievolės ir visi mokesčiai ilgus šimtmečius, nors ir pasikeitę, išliko renkant pajamas į lietuvišką Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždą.
Nuo vaišių iki mokesčių
Didžiojo kunigaikščio kiemų ir pilių tinklo kūrimas XIII a. II p. pradėjo naują fiskalinės krašto raidos etapą. Ne vienas kiemas (>dvaras) atsirado senųjų pasėdžių vietose. Štai Skiemonių dvaras (XV a. pab.) žinomas ir kaip administracinė struktūra Skiemonių pasėdis поседь скимоньская (1553, Anykščių valsčius). Atsirandančios ūkinės ir fiskalinės valdovo struktūros leido kaupti ir ilgesnį laiką išsaugoti natūra surenkamas duokles ir muitus (grūdus, medų, vašką, druską, audinius), konkrečiais mokesčiais paversti kiemus aptarnaujančių tarnų ir apylinkės žmonių darbus bei paslaugas, sukaupti valdovo teismų pajamas, muitų mokesčius.
         
  Kiemai maitino ne tik didįjį kunigaikštį, bet ir besiformuojančią lietuvių bajoriją, kai kariauna „nusėsdavo“ ant žemės, t. y. virsdavo Gediminaičių dinastijos kunigaikščių dvariškiais, bajorais ar įtakingais žemių didikais.   
         
Kiemai maitino ne tik didįjį kunigaikštį, bet ir besiformuojančią lietuvių bajoriją, kai kariauna „nusėsdavo“ ant žemės, t. y. virsdavo Gediminaičių dinastijos kunigaikščių dvariškiais, bajorais ar įtakingais žemių didikais. Bajorijos atstovai tapdavo valdovo pareigūnais (pilių seniūnais ir valsčių tijūnais), telkdavo gynybines pajėgas, kontroliuodavo valstybės pasienį (prekybą ir muitus). Kartu su šiais procesais didžiojo kunigaikščio fiskalinė politika vyko ir kita linkme: suformuotas pastovios apimties, prognozuojamų mokesčių ir paslaugų srautas.
 
Įdomybė
 
Formuojantis Lietuvos valstybei, gentinius papročius pamažu išstūmė mokestinė valdovo politika: paprotį „savanoriškai“ vaišinti kieminėjančius didikus ir jų kariaunas pakeitė nustatyti mokesčiai bei prievolės.
 

Mokesčiai grūdais ne iš karto aptinkami Lietuvos mokesčių struktūroje, tai galėjo lemti lėti jų išsiskyrimai iš pasėdžių. Bet lyginimas su kitomis baltų visuomenėmis pateikia teigiamą atsakymą į klausimą, ar būta grūdų duoklės, – tai patvirtina Gedimino laiškai Hanzos miestams (1323), minintys Livonijoje žinomą terminą census. Livonijoje census, tins, t. y. činšas (dešimtinė) nuo XIII a. I p. tapo pastovia grūdų duokle, nepriklausoma nuo derliaus gausos ir mokama pagal arimo įrankį. Lietuvoje iki dėklos atsiradimo grūdų duoklė galėjo būti nepastovus procentinis dydis – dešimtoji viso derliaus dalis. Dėklos mokesčio dydis jau buvo pastovus. Jį mokėjo ūkininkų tarnybos, bet terminas pirmą kartą istorijos šaltiniuose aptinkamas tik Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos 1387 m. privilegijose Katalikų bažnyčiai Lietuvoje. Deja, lietuvių dėklos pastovumas – po keturias statines visų rūšių grūdų – patikimai paliudytas tik XV a. ir neturi nieko bendro su Gedimino laiškuose aptinkamu census. Iš tikrųjų dėklos mokestis įvedamas administraciniu keliu XIV a. vid., bet ne vėliau antros to amžiaus pusės. Reformos poveikis buvo toks, kad nustatytas pastovus grūdų duoklės saikas ir privalomas dėklinio šieno saikas (vežimas) leido didžiajam kunigaikščiui lengviau apskaičiuoti ir tvarkyti savo kiemų pajamas.
     
  Pasėdis, duoklė ir dėkla buvo vieni seniausių ir svarbiausių valdovo iždui atiduodamų mokesčių natūraliais produktais. Jie atsirado ne vienu metu: tarp gentinės epochos pasėdžio ir XIV a. vid. įvestos dėklos buvo įsiterpusi duoklė. Jų kilmė skyrėsi. Pasėdžiai atsirado kaip patriarchalinė gyventojų tradicija „savanoriškai“ vaišinti kieminėjantį viešpatį ir dar gyvavo valstybės laikais, o medaus ir kailiukų duoklę bei grūdų dėklą didysis kunigaikštis įvedė kaip savo (valstybės iždo) mokestį.   
     
Artūras Dubonis
Lietuvos istorija, t. 3: XIII a. – 1385 m. Valstybės iškilimas tarp Rytų ir Vakarų. [Parašė] D. Baronas, A. Dubonis, R. Petrauskas. Vilnius, 2011.