Ženklai, simboliai / XV-XVI a.
Grįžti

Kodėl lietuvių didikai taip troško titulų?

Sudarius uniją su Lenkija, Lietuvos bajorų teisinė padėtis buvo surašyta valdovų privilegijose. Lenkijos pavyzdžiu kilmingųjų (bajorijos) luomas traktuotas teisine prasme kaip vientisas darinys, kuriame nebuvo numatyti hierarchiniai skirtumai tarp įvairių šiam luomui priklausančių asmenų. Visi jie buvo bajorai (lot. nobiles, rus. бояре), tik Gediminaičių kilmės asmenys bei kelios su jais susigiminiavusios giminės turėjo išskirtinę teisę į paveldėtą kunigaikščio titulą. Taip atsirado neatitikimas tarp teisinio statuso ir realios situacijos, kuomet ženklūs turto ir socialinės padėties skirtumai nebuvo išreikšti žodžiais ir pavadinimais. To meto visuomenėje išsiskyrė negausi didikų giminių grupė, kuri kartu su valdančia dinastija dominavo valstybėje – turėjo savo rankose svarbiausias pareigybes ir valdė didžiausius žemėvaldos kompleksus. Jie buvo vadinami didikais, ponais (lot. dominus, rus. пан), tačiau šis žodis ilgainiui vis dažniau vartotas kaip mandagybinis kreipinys į bet kurį bajorų bei dvasininkų luomo asmenį. Todėl teko ieškoti naujų terminų, kaip aiškiau nusakyti socialinę distanciją tarp didikų ir paprastų bajorų. Pirmajame Lietuvos Statute šias paieškas atspindėjo nauja socialinė kategorija – „vėliavinis ponas“ (rus. пан хоруговныи). Į Lenkiją ir Lietuvą ši sąvoka atėjo iš Čekijos ir reiškė didiką, kuris turėjo teisę ir galimybes iš savo kilmingų pavaldinių sudaryti nuosavą karinį dalinį (vėliavą).

Pirmi tarp lygių
Tačiau toks sprendimas buvo laikinas. XV a. pabaigoje–XVI a. pradžioje tarp Lietuvos didikų plintanti kelionių į užsienio valdovų dvarus mada, augantis Vakarų Europos politinių ir socialinių realijų pažinimas atvėrė lietuviams išplėtotą bei sudėtingą vakarietiškų feodalinių titulų pasaulį. Jų europietiški bendraluomiai buvo baronai, grafai, markgrafai, kunigaikščiai. Lietuvoje tokių titulų niekas nedalino, todėl jų dairytis teko užsienyje.
         
  Stiprėjantys Lietuvos didikų kontaktai su imperatorių iš Habsburgų dinastijos dvaru lėmė, kad būtent imperatorių privilegijos tapo pagrindiniu naujų titulų gavimo šaltiniu.  
         
Suteikti juos galėjo tik universalią (bent teoriškai atskirų valstybių ir tautų ribas peržengiančią) valdžią puoselėjantys Romos popiežius ir Šv. Romos imperatorius. Stiprėjantys Lietuvos didikų kontaktai su imperatorių iš Habsburgų dinastijos dvaru lėmė, kad būtent imperatorių privilegijos tapo pagrindiniu naujų titulų gavimo šaltiniu. Pirmasis tituliniu didiku tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris ir Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila, kuriam imperatorius Maksimilijonas I 1518 m. suteikė Šventosios Romos imperijos kunigaikščio Goniondzo ir Medilo valdose privilegiją. Kunigaikščio titulas buvo aukščiausias po karaliaus, jis buvo suteikimas itin retai. Išskirtinę imperatoriaus malonę veikiausiai nulėmė Radvilų šeiminiai ryšiai su Mazovijos kunigaikščiais, nes Mikalojaus Radvilos sesuo Ona buvo ištekėjusi už Mazovijos kunigaikščio Konrado III. Tais pačiais 1518 m. tokią Jogailaičių valstybėse negirdėtą titulinę naujovę patvirtino Žygimantas Senasis. Kiti Lietuvos didikai vėliau gaudavo hierarchiškai žemesnius grafo titulus. Pirmuoju grafu tapo Radvilų konkurentas Albertas Goštautas, kuriam Mūrinių Geranainių grafo titulą pripažino popiežius Klemensas VII 1529 m., o po metų šį titulą jam patvirtino ir imperatorius Karolis V.
     
  Antra titulų banga atėjo XVI a. viduryje ir buvo susijusi su gerais Radvilų ryšiais imperatoriaus dvare. 1547 metais grafų privilegijas gavo Jurgis Iljiničius (Miro grafas) ir Stanislovas Kęsgaila (Kražių grafas). Vėliau grafais buvo pakelti ir Kiškos. Taip pat ir patys Radvilos kunigaikštišką privilegiją turėjo įgyti iš naujo. Nuo 1518 m. titulą turėjusi Radvilų šaka užgeso ir šią akciją teko kartoti. 1547 metais iškilmingos ceremonijos Augsburge metu imperatorius Karolis V suteikė Mikalojui Radvilai Juodajam imperijos kunigaikščio titulą abejoms linijoms: Nesvyžiuje ir Olekoje, Biržuose ir Dubingiuose. Nuo šiol Radvilos kunigaikščio titulą vartojo visada, o XVII a. kai kurie iš jų net domėjosi, kokia rango vieta jiems priklauso Šv. Romos imperijos reichstage.  
     
Titulai Lietuvoje: galios simbolis ar žavus „aksesuaras“?
XVI a. pradžioje diduomenėje paplitęs titulų siekis atspindi pastangas atsiriboti nuo likusios bajorijos ir semantiškai įtvirtinti akivaizdų socialinio statuso skirtumą. Realios teisinės galios neturintys vakarietiški titulai kūrė precedentą, kuris, palankiai susiklosčius aplinkybėms, galėjo pakeisti kilmingųjų visuomenės tvarką. Klostėsi sąlygos įteisinti diduomenės valdžią bajorijos atžvilgiu. Vis dėlto sėkmingos dinastijos pastangos neutralizuoti šią tendenciją,
         
  Sapiegos pasiekė, kad 1768 m. ATR seimas, šiaip nuolat deklaruojantis visos lenkų ir lietuvių bajorijos lygybę, paskelbė juos kunigaikščiais, remdamasis jų kilme iš Narimanto.  
         
o taip pat kai kurių diduomenės giminių išmirimas lėmė, kad tokie lūkesčiai neišsipildė. Tačiau net ir įsitvirtinus teisinei bajorų lygybės idėjai, titulų siekis neišnyko. Dabar patys Jogailaičiai pamėgino šiuos didikų norus paversti sau naudingu politiniu instrumentu ir paremti jiems ištikimas gimines bei asmenis. 1568 metais Žygimantas Augustas suteikė Šklovo, Bychovo, Hlusko ir Mišo grafo titulą Jonui Chodkevičiui, kitais metais Lohojsko ir Berdyčevo grafo titulas papuošė Vasilijaus Tiškevičiaus bei jo giminės vardą.
 
Įdomybė
 
Priešingai nei sudėtinga hierarchinę sistemą turėjusiose Vakarų valstybėse, Abiejų Tautų Respublikoje teisiškai visi bajorų luomo atstovai buvo lygūs ir tik Gediminaičių kilmės asmenys bei kelios su jais susigiminiavusios giminės turėjo išskirtinę teisę į paveldėtą kunigaikščio titulą. Šia teisė XVIa. pasinaudojo Radvilos bei Sapiegos sukurpę abejotiną geneologinę teoriją liudijančią kilmę iš Gedimino sūnaus Narimanto.
 

Nepaisant Abiejų Tautų Respublikos bajorų visuomenėje įsitvirtinusio negatyvaus požiūrio į išskirtinius titulus, Radviloms savo kunigaikščių vardą pavyko apginti. 1638 metais ATR seimas mėgino uždrausti „neteisėtų“ titulų vartojimą. Draudimo sujaudinti Radvilos kunigaikštišką padėtį „sutvirtino“ genealogine teorija apie kilmę iš Gedimino sūnaus kunigaikščio Narimanto. Jų pėdomis ėjo ir Sapiegos, per 1700 m. negandas pametę imperatoriaus Leopoldo I kunigaikščio titulą suteikiantį diplomą. Sapiegos pasiekė, kad 1768 m. ATR seimas, šiaip nuolat deklaruojantis visos lenkų ir lietuvių bajorijos lygybę, paskelbė juos kunigaikščiais, remdamasis jų kilme iš Narimanto. Taip legendinės teorijos pradėjo veikti realų gyvenimą ir įtvirtino lygių bajorų visuomenėje aristokratinius titulus. Smulkieji ir vidutiniai bajorai juos irgi ilgainiui užvaldžiusią „titulomaniją“ kompensavo smulkiomis titulinėmis pavietų pareigybėmis – jiems liko vadintis stalininkais, taurininkais, raikytojais, vėliavininkais.
 
Rimvydas Petrauskas
Rimvydas Petrauskas, Titulas ir valdžia: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų savimonės pokyčiai XVI amžiaus pirmoje pusėje, in: Pirmasis Lietuvos Statutas ir epocha, Vilnius, 2005, p. 35–46.