Tautinė ir religinė įvairovė / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Kokiomis kalbomis kalbėjo ir rašė LDK nekrikščioniškos bendruomenės?

Dėl bendruomenių atitrūkimo nuo savo pagrindinių gyvenimo vietų, jų vartojamų kalbų pokyčių visų LDK nekrikščioniškų bendruomenių nariai buvo bent dvikalbiai, o kai kurie jų geriau ar prasčiau mokėjo ir daugiau kalbų.
 
Įdomybė
 
LDK totoriai tarp savęs kalbėjo rusėnų ar lenkų kalbomis, tačiau raštui naudojo jų fonetikai pritaikytą arabų abėcėlę (prie 29 arabų abėcėlės raidžių pridėtos kelios iš persų pasiskolintos raidės, perteikiančios slavų kalbų garsus). Taip buvo išlaikytas arabų kalbos (tiksliau jos raidyno) sakralumas ir palengvintos sąlygos šios kalbos nemokantiems LDK musulmonams.  
 
Ši aplinkybė lėmė bendruomenių daugiakalbiškumą, ženkliai plėtė LDK vartojamų kalbų ir raidynų spektrą.
         
  Bajoras Teodoras Jevlašauskis savo atsiminimų ankstyvos vaikystės siužete hebrajišką žodį „abba“ (tėvas) mini kaip savo pirmą ištartą  
         
Greta lenkų, rusėnų ar lietuvių kalbų buvo vartojamos hebrajų, jidiš, karaimų, arabų kalbos, jomis buvo kuriama LDK raštija. Žydai, karaimai ir totoriai ne tik kalbėjo savomis kalbomis, bet ir joms užrašyti naudojo visuomenės daugumai neįprastus ir neperskaitomus hebrajų bei arabų raidynus. Tiesa, hebrajiškus rašmenis (neidentifikuojant kalbos) LDK krikščionys bent vizualiai atpažino („žydų raštu užrašyta“). Pramokti hebrajų kalbos galėjo ir teologijos studentai Vilniaus universitete (Teologijos fakultete veikė Hebrajų kalbos katedra), kur ji buvo dėstoma greta lotynų ir graikų kalbų, kaip svarbi pažįstant Šv. Raštą. Hebrajų kalbą Karaliaučiaus universitete dėstė Adomas Kulvietis; bajoras Teodoras Jevlašauskis savo atsiminimų ankstyvos vaikystės siužete hebrajišką žodį „abba“ (tėvas) mini kaip savo pirmą ištartą; radikalaus arijonio Simono Budno tekstuose buvo citatų tuo metu rašytine forma niekur nevartojama hebrajų kalbos tartimi – aškenazių, būdinga Abiejų Tautų Respublikos žydams. S. Budnas ją vadino „lenkų“ hebrajų kalba. Karaimų kalbą (ji LDK laikotarpiu buvo užrašoma hebrajiškais rašmenimis) norėta pažinti XVII a. Vakarų Europoje, atsiradus domėjimuisi karaimais (vienai tokiai ekspedicijai vadovavo Upsalos universiteto orientalistikos profesorius Gustavas Peringeris), kaip „teisingais žydais“, nepripažįstančiais Talmudo. Apie LDK musulmonams sakralios arabų kalbos pažinimą LDK visuomenėje patikimų žinių nėra.
Lenkų kalba arabiškais rašmenimis
LDK nekrikščionių kasdienybėje vartotų kalbų klausimas nėra paprastas. Visos trys bendruomenės greta kasdienėje buityje vartojamų kalbų turėjo religines sakralias kalbas:  judėjai – Biblijos kalbą – hebrajų (ją religinėse apeigose LDK naudojo ir karaimai), o totoriai musulmonai – arabų. Mokančių skaityti, rašyti, o juo labiau kalbėti šiomis kalbomis skaičius bendruomenėse buvo mažas. Situacija totorių bendruomenėje buvo kebli. Į LDK atvykę totoriai priklausė skirtingiems chanatams ir vartojo skirtingus
         
  Vietos kalbomis, bet arabų raidynu rašyti Lietuvos totorių rankraščiai pripažįstami LDK raštijos fenomenu.  
         
tiurkų kalbos dialektus; arabų kalba buvo suvokiama kaip Korano ir religijos kalba, tačiau ji nebuvo šnekamoji. Neturėję vienos bendruomenę telkti galėjusios kalbos (svarbi priežastis – dažnos santuokos su vietos krikščionėmis) totoriai anksti patyrė kalbinę asimiliaciją, ėmė tarp savęs kalbėti rusėnų ar lenkų kalbomis. Jų fonetikai pritaikius arabų abėcėlę (prie 29 arabų abėcėlės raidžių pridėtos kelios iš persų pasiskolintos raidės, perteikiančios slavų kalbų garsus) lenkų ir rusėnų kalba, arabiškais rašmenimis imti rašyti ne tik pasaulietiniai, bet ir religiniai tekstai. Taip buvo išlaikytas arabų kalbos (tiksliau jos raidyno) sakralumas ir palengvintos sąlygos šios kalbos nemokantiems LDK musulmonams. Vietos kalbomis, bet arabų raidynu rašyti Lietuvos totorių rankraščiai pripažįstami LDK raštijos fenomenu. Šiandien žinomi tokio tipo rankraščiai buvo parašyti XVII–XIX a. Tiurkų ir arabų kalba buvo išlaikyta vos keliose LDK totorių šeimose, kai kurių jų atstovai dirbo didžiojo kunigaikščio raštinėje „arabiškais raštininkais“, vertėjavo LDK pasiuntinybėse į Aukso ordą. Tiesa, jų arabų ar tiurkų  kalbos žinios galėjo būti nepakankamos, o kalba – sustabarėjusi, nes būta nusiskundimų, jog „arabiškų raštininkų“ rašytų laiškų gavėjai nesuprasdavo.
Lietuvos žydų „Litviš“ dialektas
LDK žydai XV–XVI a. kalbėjo rusėnų kalba, ja duodavo parodymus teismuose, bendravo su vietos krikščionimis. Visuose gyvenamuose kraštuose žydai, sudarydami mažumą, geriau ar prasčiau kalbėjo vietos kalbomis, jos buvo būtinos sėkmingai ekonominei veiklai.
         
  LDK žydų kalboje atsirado nemažai slavizmų, o vėliau net ir lietuvių kalbos žodžių.  
         
LDK padaugėjus žydų iš Vidurio ir Rytų Europos, bendruomenės šnekamosios kalbos pozicijas užėmė jidiš (susidariusi vokiečių aukštaičių tarmės pagrindu, turinti hebrajų ir aramėjų kalbų elementų). Atitrūkimas nuo kalbinių šaknų lėmė ir vietos jidiš tarmės litviš susiformavimą ir pakitimus. LDK žydų kalboje atsirado nemažai slavizmų, o vėliau net ir lietuvių kalbos žodžių. Kaip ir totorių atveju, šventasis raidynas  buvo pritaikytas ir jidiš kalbai užrašyti, naudoti hebrajų rašmenys. Jau LDK esama atvejų, kai rašydami lenkiškai žydai naudojo hebrajiškus rašmenis. Tokių pavyzdžių šiandien nežinome daug, bet Ukmergės kahalo pinkase (hebr. užrašų knyga) hebrajiškomis raidėmis buvo įrašyta bendruomenei suteikta lenkiška privilegija.
     
  Savitus kultūrinius ir kalbinius kontaktus rodo XVI a. Gudijoje  parengti penkių Senojo Testamento knygų (Giesmių giesmės, Ekleziasto, Esteros ir Rutos bei Patarlių knygos) vertimai iš hebrajų į rusėnų kalbą. Vertimuose yra išlaikytas kalbų derinys: aramėjiškai rašytos Biblijos vietos verstos į bažnytinę slavų, o hebrajiškos – į rusėnų kalbą, bandant perteikti kalbų santykį. Vertimą iš žydų Biblijos (verstose knygose yra nuo krikščioniškos versijos besiskiriančių vietų) atliko žydų vertėjai, puikiai mokėję ir vietos kalbas. Manoma, kad šiuos Biblijos vertimus naudojo judaizmą propaguojantys LDK ar jos regiono stačiatikiai.   
     
Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė