Medicina, sveikata / XIII-XIV a.
Grįžti

Kokios ligos kamavo kernaviškius XIV amžiuje?

     
  Svarbios ir visapusiškos informacijos apie Lietuvos viduramžių gyventojus suteikė archeologų kasinėtas XIII–XIV a. Kernavės kapinynas. Archeologiniai ir bioarcheologiniai tyrinėjimai iliustruoja čia palaidotą bendruomenę, o miesto tyrinėjimų rezultatai – aplinką, kurioje ji gyveno.   
     
Badas – viduramžių kasdienybė
Prof. Rimanto Jankausko atliktų bioarcheologinių (palaidotų kaulų) tyrimų duomenimis, senosios Kernavės gyventojai buvo neaukšti (vyrai – apie 168 cm, moterys – apie 156 cm), kresno kūno sudėjimo, didelės raumenų masės. Tai liudija apie didesnius, lyginant su dabartimi, žmonių fizinius krūvius ir prastesnę mitybą. Sulaukę 50
 
Įdomybė
 
Sulaukę 50 metų žmonės sudarė tik 2 % kernaviškių bendruomenės.
 
metų žmonės sudarė tik 2 % kernaviškių bendruomenės. Kas nulėmė trumpą Kernavės gyventojų gyvenimo trukmę ir nedidelį, lyginant su mūsų laikų žmonėmis, ūgį ?
Mityba lemia organizmo imunitetą ir atsparumą ligoms, ypač infekcinėms. Kernaviškius kamavusius lėtinius mitybos sutrikimus netiesiogiai liudija kai kurie kaulų ir dantų pakitimai. Anot šaltinių, badmečiai ir jų sąlygotos demografinės katastrofos turėjo persekioti ir viduramžių Kernavės gyventojus. Tuomet vienas pagrindinių mitybos šaltinių buvo augintos įvairios grūdinės kultūros, kurių derlių lėmė sezoninės klimato „išdaigos“. Pasėlių naikinimas buvo vienas nesiliaujančių
         
  Metraščiuose rašoma, kad XIII–XIV a. Lietuvą badmečiai ištiko mažiausiai 12 kartų.   
         
Vokiečių ordino žygių į Lietuvą taktikos bruožų. Metraščiuose rašoma, kad XIII–XIV a. Lietuvą badmečiai ištiko mažiausiai 12 kartų. Neretai jie trukdavo ne vienerius metus. Prasta mityba vaikystėje nulėmė nedidelį gyventojų (ypač vyrų) ūgį. Beje, daugumos to meto Europos vyrų vidutinis ūgis siekė 166 cm, moterų – 155 cm.
Vitaminų trūkumas ir žarnyno parazitai
Trūkstant vitamino C, pakankamai dažna to meto liga buvo skorbutas. Paleopatologiniai skorbuto pėdsakai nėra išraiškingi, o Kernavės kapinyne palaidotųjų kaulai dėl grunto savybių yra prastai išlikę. Vienai moteriai buvo diagnozuotas ūmus blauzdos kaulų periostitas. Tai rodo, jog mirdama ji sirgo skorbutu ar lėtine intoksikacija. Sutrikusios mitybos pasekmė (ir mažakraujystės rodiklis) – akiduobių viršutinės sienelės akytumas. Geležies organizme trūksta dėl nepakankamo geležies kiekio maiste, sutrikusio jos įsisavinimo, kai viduriuojama, dėl žarnyno parazitų. Tai skatina kaulų čiulpų išvešėjimą ir nulemia kai kurių kaulų vietų (pirmiausia akiduobių) paviršiaus akytumą. Tokie pokyčiai dažni, Kernavėje jų konstatuota 13,5% vyrų ir 24,1%  moterų. Net 38,5 proc. Kernavėje mirusių vaikų kentėjo nuo įvairaus laipsnio mažakraujystės. Ją sukeldavo ir žarnyno parazitai. Vienoje tyrinėtų XIV a. Kernavės sodyboje aptiktose žmogaus išmatose rasta daug žuvinio kaspinuočio kiaušinių. Šis žarnyno parazitas viduramžiais Lietuvoje, kaip ir kaimyniniuose kraštuose, pasitaikydavo dažnai.
Nepažeisti kaulai neliudija sveikatos
Antroji mirštamumo ir nedidelio suaugusiųjų ūgio priežastis – infekcinės ligos, kurios ypač pažeidžia vaikus. Tačiau epidemijas ir jų socialines pasekmes dažniau nagrinėja istorikai, nes tokio pobūdžio ligos nepalieka pėdsakų kauluose. Tik tuberkuliozė („baltasis maras“) – didele dalimi socialiai sąlygota liga. Ne epidemijų metais ji buvo viena pagrindinių mirštamumo priežasčių, neretai pažeisdavusi žmonių kaulus. Kernavės kapinyne tokių pakitimų nerasta.
Lėtinių uždegimų pėdsakų kernaviškių palaikų kauluose rasta nedaug: vienas reumatoidinio artrito atvejis, du vidurinės ausies uždegimai, keturi pūlingo įvairių sąnarių artrito atvejai. Tai atspindi ne tiek šių infekcijų retumą, kiek tai, kad žmonės nuo panašių ligų mirdavo greičiau, negu atsirasdavo ryškūs kaulų pakitimai.
Kernaviškių traumos: pavojinga „buitis“
Traumų paplitimas ir pobūdis suteikia žinių apie praeities žmonių gyvenseną. Tarp senosios Kernavės gyventojų palaikų traumų pėdsakai rasti dešimties vyrų kauluose. Moterų palaikų su traumų pėdsakais Kernavės kapinyne neaptikta. Didžioji dalis sugijusių traumų priskirtinos nelaimingiems atsitikimams ar
         
  Didžioji dalis traumų – „buitinio“ pobūdžio, o ne organizuotų karo veiksmų pasekmė.  
         
„buitiniams“ konfliktams: kompresinis II–III juosmens slankstelių lūžimas – kritimui iš aukščio, kairiojo žastikaulio apatinio galo lūžimas – kritimui ant alkūnės, kairiųjų stipinkaulio ir alkūnkaulio, kairiojo šlaunikaulio, dešinės čiurnos lūžiai – panašioms priežastims. Prie smurtinių traumų priskirtinos vienam vyrui nustatyta nedidelė sugijusi kirsta kairiojo momenkaulio žaizda bei dešinio skruosto lanko lūžimas. Dar trijų asmenų patirtos traumos – sugiję alkūnkaulių „gynimosi“ lūžimai, smurtiniai. Nustatyta, kad vienas vyras buvo nužudytas 4 smūgiais buku daiktu į galvą, – konstatuoti kaukolės skliauto ir apatinio žandikaulio lūžimai be gijimo žymių.
     
  Kernaviškių traumų pobūdis liudija apie ryškius vyrų ir moterų veiklos pobūdžio skirtumus – vyrų gyvenimas buvo labiau „traumuotas“. Didžioji dalis traumų – „buitinio“ pobūdžio, o ne organizuotų karo veiksmų pasekmė. Matyt, tyrinėtame Kernavės kapinyne buvo laidojami eiliniai, karo žygiuose nedalyvavę miesto bendruomenės nariai – pirkliai ir amatininkai.  
     
Gintautas Vėlius